PARAMA

Šlapimo pūslės vėžys

Šlapimo pūslės vėžiu dažniausiai suserga 50–70 metų amžiaus žmonės. Du kartus dažniau serga vyrai negu moterys. Ši liga labai reta tarp jaunesnių negu 40 metų amžiaus žmonių.

Šlapimo pūslė yra maišelį primenantis tuščiaviduris raumeninėmis sienelėmis organas, kuriame kaupiasi šlapimas. Iš vidaus šlapimo pūslė išklota gleivine, kurioje ir gali vystytis vėžys. Šlapimo pūslės gleivinės epitelio ląstelės vadinamos pereinamosiomis arba  urotelinėmis, pati gleivinė – uroteliu.

Pūslė yra apatinėje pilvo dalyje (mažajame dubenyje), vyrų tarp gaktikaulio ir tiesiosios žarnos, moterų tarp gaktikaulio ir gimdos.

Šlapimas sudarytas iš vandens ir jame ištirpusių nereikalingų organizmui medžiagų. Šlapimą gamina du inkstai. Iš inkstų į šlapimo pūslę šlapimas atiteka dviem šlapimtakiais (ureteriais).

Kai pūslėje yra 200-250 ml šlapimo, kyla noras šlapintis. Iš šlapimo pūslės šlapimas pašalinamas per šlaplę (šlaplė kitaip vadinama šlapimkanaliu arba  uretra). Moterų uretra yra trumpa, 2,5–4 cm ilgio, atsiveria išorinių lyties organų srityje. Vyrų uretra ilgesnė, 15–20 cm ilgio, eina per prostatą, varpą ir atsiveria varpos galvutėje.

Šlapimo pūslės vėžiu dažniausiai suserga 50–70 metų amžiaus žmonės. Du kartus dažniau serga vyrai negu moterys. Ši liga labai reta tarp jaunesnių negu 40 metų amžiaus žmonių. Kai kurios galimos priežastys jau žinomos dabar, ateityje bus žinoma daugiau, nes mokslininkai nuolat atlieka tyrimus.

Tabako rūkymas yra vienas iš svarbiausių veiksnių, turinčių įtakos tam, kad prasidėtų ši liga. Degančioje cigaretėje yra tų cheminių medžiagų (kancerogenų), kurios sukelia šlapimo pūslės vėžį. Kuo tabako rūkymo stažas didesnis ir kuo cigarečių per dieną surūkoma daugiau, tuo šlapimo pūslės vėžio rizika didesnė.

Kitas rizikos veiksnys – kenksminga sveikatai aplinka, užteršta cheminėmis medžiagomis, naudojamomis dažų, gumos, dujų, plastmasės ir kitokioje pramonėje.

Šlapimo pūslės vėžio rizika didesnė vartojant dirbtinius saldiklius, tokius kaip sacharinas, natrio ciklamatas bei kai kurie vaistai, tokie kaip fenacetinas ar ciklofosfamidas.

Būdingiausiais šlapimo pūslės vėžio simptomas – kraujas šlapime. Tai vadinama hematurija. Šis simptomas paprastai atsiranda staiga ir dažniausiai skausmo nesukelia. Pasirodžius kraujui šlapime, kitą dieną jo gali ir nebebūti, bet po kurio laiko jis vis pasirodo. Kai kraujavimas stipresnis, šlapimo pūslėje gali susidaryti kraujo krešulių, kurie sukelia skausmingus šlapimo pūslės sienelės lygiųjų raumenų spazmus. Kraujavimo stiprumas paprastai nerodo, koks vėžinio proceso išplitimo šlapimo pūslėje laipsnis.                 

Kartais sergantiesiems šlapimo pūslės vėžiu padažnėja šlapinimasis, šlapinantis jaučiamas deginimas. Tačiau šie simptomai būdingi ir esant šlapimo pūslės uždegimui, kuris pasitaiko daug dažniau nei vėžys. Jei simptomai nepranyksta ir vartojant gydytojo paskirtus antibiotikus, būtina atlikti tyrimus ir įsitikinti, ar nėra vėžio.                 

Pastebėjus kraują šlapime, nieko nelaukiant būtina kreiptis į gydytoją. Tačiau reikia žinoti, kad šis simptomas ne visuomet reiškia šlapimo pūslės vėžį. Jis taip pat būdingas ir šlapimo pūslės ar inkstų akmenligei bei kitoms šlapimo išskyrimo sistemos ligoms.

Paprastai šeimos gydytojas pirmasis išsiaiškina, kokie šlapinimosi simptomai vargina pacientą bei jį apžiūri – apčiuopia pilvą, moteris tiria ginekologiškai, vyrams pirštu per tiesiąją žarną čiuopia prostatą.

Laboratorijoje atliekamas šlapimo tyrimas. Įtarus šlapimo pūslės vėžį, pacientas siunčiamas pas specialistą urologą, kuris atlieka jo apžiūrą ir pasirūpina, kad pacientui būtų atlikti išsamūs tyrimai dėl šlapimo pūslės vėžio. 

Tyrimai

Cistoskopija – šlapimo pūslės vidinės pusės apžiūrėjimas. Tai labai svarbus šlapimo pūslės tyrimas. Jis atliekamas vietinės ar bendrosios nejautros sąlygomis. Tyrimui naudojamas specialus prietaisas cistoskopas. Tai plonas, lankstus, turintis optinę sistemą instrumentas, kurį gydytojas į šlapimo pūslę įstumia per šlapimkanalį. Procedūros metu apžiūrima visa šlapimkanalio bei šlapimo pūslės gleivinė, kuri iškloja vidinę šlapimo pūslės pusę.

Jei gleivinėje aptinkami pakitimai, kurie galėtų būti įtartini dėl vėžio, gydytojas paima nedidelį pakitusios vietos audinių mėginį, t. y. atlieka biopsiją. Mėginys siunčiamas į laboratoriją, kur gydytojas patologas atlieka mikroskopinį tyrimą ir nustato, ar tai yra vėžys. 

Kraujo tyrimas. Bendrajai sveikatos būklei, inkstų, kepenų veiklai įvertinti atliekami įprastiniai kraujo tyrimai.  

Krūtinės ląstos rentgeninis tyrimas. Padaroma krūtinės ląstos rentgeno nuotrauka, siekiant įvertinti plaučių ir širdies būklę.  

Intraveninė urograma. Tai rentgeninis šlapimo išskyrimo sistemos tyrimas. Kad inkstai ir šlapimo takai rentgenogramose būtų gerai matomi, tiriamajam į veną suleidžiama rentgenokontrastinės medžiagos, t. y. dažo, kurį kraujo srovė nuneša į inkstus. Ši medžiaga iš organizmo šalinama per inkstus ir kartu su šlapimu šlapimtakiais nuteka į šlapimo pūslę. Atlikus rentgeninį inkstų ir šlapimo takų tyrimą, rentgeno nuotraukose gerai matomi inkstai, šlapimtakiai bei šlapimo pūslė. Gydytojas radiologas, apžiūrėjęs tokias rentgenogramas, įvertina, ar yra pakitimų šlapimo išskyrimo sistemos takuose.

Leidžiant dažo medžiagą į veną, kartais kai kurie pacientai jaučia užliejančią kūną karščio bangą, trunkančią kelias akimirkas. Kartais jaučiamas diskomfortas pilvo srityje, tačiau šis pojūtis trunka neilgai. Kai tyrimas užbaigiamas, galima eiti į namus.  

Jei nustatoma šlapimo pūslės vėžio diagnozė, gali būti, kad reikės atlikti ir keletą kitų tyrimų ligos išplitimui į kitas kūno sritis įvertinti, t. y. patikslinti ligos stadiją. Tai svarbu, nes nuo ligos stadijos priklauso paciento gydymo taktika.  

Kompiuterinė tomografija (KT). Tai ištobulintas, šiuolaikinis rentgeninio tyrimo metodas, atliekamas sudėtingais aparatais – kompiuteriniais rentgeno tomografais. Atlikus šį tyrimą, gaunama serija tiriamosios kūno dalies skersinių rentgeno vaizdų. Skersiniuose rentgeno vaizduose organai matomi iš tokios projekcijos, lyg tiriamoji kūno dalis būtų skersai “supjaustyta”. Tik šiuo atveju “pjūvius” atlieka rentgeno spindulių pluoštas. Kiekviename rentgeno vaizde matomi visi tame “pjūvyje” esantys organai, jų pakitimai. Apžiūrėjęs ir įvertinęs visus vaizdus, gydytojas nustato, ar vėžinis procesas jau peržengė organo ribas, ar yra vėžio metastazių limfmazgiuose. Šis tyrimo būdas naudojamas nebūtinai kiekvienu šlapimo pūslės vėžio atveju. Gydytojas, turėdamas kitų tyrimų rezultatus, nusprendžia, ar reikia atlikti KT, o jei reikia, kokios kūno srities. Šlapimo pūslės vėžio atveju gali būti atlikta dubens srities organų KT, tačiau kai reikia, atliekama ir kitų sričių KT. Kai atliekama dubens srities organų KT, pacientui keletą valandų prieš tyrimą duodama išgerti specialios kontrastinės medžiagos, kad KT nuotraukų vaizdai būtų aiškesni ir lengviau įvertinami. Tyrimas atliekamas pacientui gulint, yra neskausmingas, tačiau ramiai išgulėti tenka 30-40 minučių. Po tyrimo pacientas gali eiti namo. 

Magnetinio rezonanso tomografija. Šis tyrimas panašus į kompiuterinės tomografijos metodą, atliekamas panašiu tikslu, tačiau skiriasi tuo, kad kūno vaizdai gaunami panaudojant ne rentgeno spindulius, o magnetinį lauką. Atliekant tyrimą pacientas guli ant specialaus stalo, esančio metaliniame cilindre, kurio abu galai atviri. Tyrimas trunka apie 30 minučių. Jis gali būti nemalonus tiems asmenims, kurie bijo uždarų erdvių. Magnetinio rezonanso tomografijos tyrimas naudojamas nebūtinai kiekvienu šlapimo pūslės vėžio atveju. Magnetinio rezonanso tomografo magnetas yra galingas, todėl prieš procedūrą būtina nusiimti visus metalinius daiktus. Šio tyrimo negalima atlikti asmenims, turintiems po oda implantuotą širdies stimuliatorių arba kūno viduje metalines kabutes, kuriomis operacijos metu buvo susiūti audiniai. 

Ultragarsinis tyrimas (echoskopija). Tyrimas neskausmingas, nevarginantis paciento, nereikalaujantis ypatingo pasirengimo, atliekamas per keletą minučių. Prieš jį atliekant, reikia išgerti tiek skysčių, kad šlapimo pūslė būtų pilna. Kai šlapimo pūslė pilna, jos sienelės ištemptos, gydytojas gali geriau įvertinti, ar yra pakitimų pūslėje. Prieš tyrimą apatinė pilvo dalis patepama geliu, kad kontaktas tarp daviklio ir odos būtų kuo glaudesnis. Pacientui patogiai gulint ant nugaros gydytojas jo pilvo oda vedžioja ultragarso aparato daviklį. Tyrimo metu ultragarso bangos, kurias skleidžia aparato daviklis, savo kelyje susidūrusios su įvairiais organais, aidu grįžta atgal ir kompiuterinė technika suformuoja tiriamos srities organų vaizdą, matomą ekrane. Tai labai informatyvus tyrimas: apžiūrima šlapimo pūslė, įvertinama, ar jos sienelėje  yra navikas (jei yra, kurioje organo dalyje); apžiūrima, ar padidėję šalia šlapimo pūslės esantys limfmazgiai, ar į navikinį procesą neįtraukti gretimi organai, išmatuojami naviko matmenys. Kai tyrimas baigiamas, galima nusišlapinti.

Šlapimo pūslės vėžys vystosi iš gleivinės epitelinių ląstelių. Dažniausias (90–95%) yra gleivinės pereinamųjų (urotelinių) ląstelių vėžys. Jis vadinamas pereinamųjų ląstelių arba uroteliniu vėžiu. Daug retesnis plokščialąstelinis (3–7%) ir liaukinis (adenokarcinoma

Kai šlapimo pūslės vėžys yra pažeidęs tik gleivinę, jis vadinamas paviršiniu (ankstyvu) arba neinvaziniu šlapimo pūslės vėžiu. Jei vėžys įsiskverbęs į raumeninį pūslės sienelės sluoksnį, jis vadinamas invaziniu šlapimo pūslės vėžiu. Kartais išoriškai šlapimo pūslės vėžys primena kalafiorą ar grybą, trumpa kojyte prikibusį prie gleivinės.  Jis vadinamas papiliariniu vėžiu.

Naviko diferenciacijos laipsnis
Vėžio diferenciacijos laipsnį nustato patologas, kai mikroskopu ištiria naviko biopsinės medžiagos ląsteles. Piktybinių ląstelių diferenciacijos laipsnis parodo, kiek jos pakitusios, palyginti su ląstelėmis, iš kurių išsivystė. Kuo naviko ląstelės panašesnės į sveikąsias, tuo jų diferenciacijos laipsnis mažesnis, tuo lėčiau toks navikas auga, ligos eiga ne tokia agresyvi. Kuo naviko ląstelės labiau nepanašios į sveikąsias, tuo jų diferenciacijos laipsnis didesnis, tuo tokie navikai auga greičiau, ligos eiga agresyvesnė. Mažas diferenciacijos laipsnis žymimas simboliu G1-2, didelis – G 3-4.

Stadijos
Šlapimo pūslės vėžio stadijos apibūdina ligos išplitimą, t. y. kiek giliai navikas įsiskverbęs į šlapimo pūslės sienelę, gretimus organus ir ar yra jo metastazių limfmazgiuose ar kituose organuose. Nustatyti vėžio stadiją labai svarbu, nes nuo jos priklauso, koks bus gydymas. Yra 4 vėžio stadijos.

Ligos išplitimui, t. y. stadijai, apibūdinti naudojama TNM simbolių sistema. 
T reiškia naviko apimtį
N – sritinius limfmazgius
M – vėžio metastazes tolimuose nuo pirminio naviko organuose

T reikšmės:

CIS (carcinoma in situ)

– kurioje nors vietoje yra pakitusios šlapimo pūslės gleivinės epitelio (urotelio) ląstelės, pakitimai neišplitę už gleivinės epitelio ribų. Tokie pakitimai vadinami “plokščiuoju naviku”.

T0 – vėžiniai pakitimai yra šlapimo pūslės gleivinės epitelyje, procesas neperžengęs jo ribų, navikinio proceso paliestoje vietoje epitelis yra papilinės struktūros. Tokie šlapimo pūslės navikai vadinami papiline karcinoma.

T1 – vėžiniai pakitimai iš gleivinės epitelio įsiskverbę į jungiamojo audinio, esančio po epiteliu, sluoksnį, bet dar neįsiskverbę į raumeninį šlapimo pūslės sienelės sluoksnį.

T2 – vėžys įsiskverbęs į raumeninį šlapimo pūslės sienelės sluoksnį.

T3 – vėžys pažeidęs visus šlapimo pūslės sienelės sluoksnius ir įsiskverbęs į aplink pūslę esančius audinius.

T4 – vėžys įsiskverbęs į gretimus organus: prostatą ar gimdą, makštį, pilvo sieną.

T0 ir T1 apimties vėžiniai dariniai vadinami paviršine (neinvazyvia) arba ankstyva šlapimo pūslės karcinoma (vėžiu), T2 ir T3 – invazyvia karcinoma (vėžiu), T4 – tai vietiškai išplitęs vėžys.

N reikšmės:

N0 – vėžio metastazių sritiniuose šlapimo pūslės limfmazgiuose nėra.

N1 – yra vėžio metastazė viename sritiniame limfmazgyje. Metastazė ne didesnė, kaip 2 cm skersmens.

N2 – yra metastazė viename sritiniame limfmazgyje, kurios skersmuo tarp 2 ir 5 cm arba yra daugiau metastazių pažeistų limfmazgių, bet nė vieno jų skersmuo neviršija 5 cm.

N3 – metastazės pažeisto limfmazgio ar limfmazgių skersmuo yra didesnis kaip 5 cm.

M reikšmės:

M0 – tolimųjų vėžio metastazių kituose organuose nėra.

M1 – tolimųjų metastazių kituose organuose (kauluose, plaučiuose ar kepenyse) yra.

Šlapimo pūslės vėžio gydymo taktika priklauso nuo keleto veiksnių: vėžio tipo, diferenciacijos laipsnio, stadijos, paciento amžiaus, bendrosios sveikatos būklės.  

Paciento sutikimas gydytis

Prieš pradėdamas gydyti, gydytojas pacientą supažindina su gydymo galimybėmis ir jo tikslais. Pacientas paprašomas užpildyti ir pasirašyti sutikimo gydytis lapą. Joks gydymas negali būti pradėtas be paciento sutikimo. Prieš užpildant sutikimo gydytis lapą, sergančiajam suteikiama visa informacija apie:

  • siūlomą gydymo būdą bei jo apimtį
  • numatomo gydymo privalumus bei trūkumus
  • galimą alternatyvų gydymą
  • gydymo riziką bei šalutinius poveikius 

Jei vis dėlto lieka neaiškumų, reikia tiesiai apie tai pasakyti savo gydytojui ir paprašyti jį kai ką pakartoti. Kalbantis su gydytoju patartina, kad kartu dalyvautų artimas pacientui žmogus ar draugas, kuris padėtų išsiaiškinti ir suprasti viską, kas kelia nerimą ar yra neaišku. Galima iš anksto prieš pokalbį su gydytoju susirašyti savo klausimus ant lapo, kad pokalbio metu nieko nebūtų pamiršta paklausti. Jei pacientas nusprendžia nesigydyti, jam paaiškinama, kas gali nutikti ateityje priėmus tokį sprendimą.  

Carcinoma in situ (CIS) – tai labai ankstyvi šlapimo pūslės gleivinės epitelio vėžiniai pokyčiai. Paprastai taikomas vadinamasis intravezikinis gydymo būdas, kai į šlapimo pūslės vidų suleidžiami chemopreparatai ar BCŽ vakcina.  

Apie intravezikinę chemoterapiją

Intravezikinė chemoterapija atliekama chemopreparatus suleidžiant tiesiai į šlapimo pūslę. Taip kai kuriais atvejais gali būti gydomi pacientai, kuriems nustatytas paviršinis šlapimo pūslės vėžys ar CIS. Šlapimkanaliu į šlapimo pūslę įstumiamas elastingas lankstus kateteris, pro jį suleidžiami vaistai į šlapimo pūslę. Tokiu būdu chemopreparatai tiesiogiai kontaktuoja su gleivinės paviršiuje esančiu naviku. Šalutinių tokios chemoterapijos poveikių nedaug, nes į bendrąją kraujotaką patenka maži chemopreparato kiekiai. Šią procedūrą gali pakakti atlikti vieną kartą, kartais daugiau – kartą per savaitę 5–6 savaites.

Intravezikinė chemoterapija, ypač jei atliekama keletą kartų, gali sukelti šlapimo pūslės gleivinės uždegimą – cistitą. Tuomet padažnėja šlapinimasis, gali būti jaučiamas deginimas ar net skausmas šlapinimosi metu. Jei taip atsitinka, būtina apie tai pasakyti gydytojui, kuris paskirs vaistų, mažinančių šių simptomų intensyvumą. 

Apie intravezikinę BCŽ

BCŽ vakcina, ta pati, kuri naudojama skiepyti nuo tuberkuliozės, kai kuriais atvejais naudojama ir paviršiniams šlapimo pūslės piktybiniams navikams ar CIS gydyti. Tai tam tikra imunoterapijos rūšis. BCŽ stimuliuoja organizmo imuninę sistemą naikinti vėžio ląsteles. Tikslus mechanizmas, kaip veikia šis gydymas, nėra visiškai žinomas, bet atrodo, kad vakcina sukelia vietinę šlapimo pūslės reakciją, kuri stimuliuoja imuninę sistemą kovoti su vėžiu.

Gydymo procedūras atlieka gydytojas urologas kartą per savaitę 6 savaites. Vakcina yra skysta, ji suleidžiama per kateterį, įstumtą šlapimkanaliu į šlapimo pūslę. Prieš procedūrą pacientas turi nusišlapinti. Dvi valandas po vakcinos suleidimo į pūslę negalima šlapintis, nes tiek laiko vakcina turi veikti. Taikant šį gydymą, gali atsirasti simptomų dėl šalutinio vakcinos poveikio, tokio kaip kraujas šlapime, karščiavimas ir šaltkrėtis, padažnėjęs ir skausmingas šlapinimasis, sąnarių skausmai, pykinimas ir vėmimas, kosulys, odos bėrimas, nuovargis. Šie simptomai pasitaiko gana dažnai ir beveik visada nurimsta savaime. Tačiau kai jie atsiranda, būtina informuoti apie tai gydytoją.

Svarbu, kad gydytojas žinotų, ar pacientas nevartoja kokių nors kitų vaistų, slopinančių imuninę sistemą, nes jei jie vartojami, gali būti sunku įvertinti, kaip BCŽ veikia paviršinį šlapimo pūslės vėžį.

Šis gydymas gali būti kartojamas kitus 2–3 metus. Yra keletas kartojamų BCŽ vakcinos instaliacijų į šlapimo pūslę schemų. Ar reikia, pagal kokią schemą, kiek laiko kartoti gydymą, sprendžia ir rekomenduoja gydytojas.

Gali būti vienas ar keli paviršinio šlapimo pūslės vėžio židiniai pūslės gleivinėje. Paprastai jie šalinami chirurginiu būdu rezektoskopu – aparatu, nejautros sąlygomis įkišamu per šlaplę į šlapimo pūslę ir pjaunančio audinius elektros kilpa.

Intravezikinė chemoterapija ar BCŽ taikoma pašalinus naviką siekiant išvengti ligos atsinaujinimo (recidyvo).

Paviršinio vėžio židinio (židinių) šalinimas
Dauguma paviršinių šlapimo pūslės gleivinės navikų yra papiliariniai vėžiai – jie primena ant plonos kojytės iš gleivinės išaugusį grybuką. Šie navikai nesunkiai pašalinami neatveriant pilvo. Procedūra vadinama transuretrine rezekcija (TUR).

Gydytojas, per šlaplę įstūmęs rezektoskopą, juo išpjauna šlapimo pūslės naviką ir dalį sveikos pūslės sienelės aplink jį. Kad nekraujuotų, žaizdelė, buvusio naviko vieta “prideginama” rutuliniu elektrodu. Jei pūslės gleivinėje yra keli vėžio židiniai, jie visi šalinami tuo pačiu metu.

Pirmaisiais metais po šlapimo pūslės TUR būtinos kontrolinės cistoskopijos kas 3–4 mėnesius siekiant patikrinti, ar liga neatsinaujino. Dažniausiai kontrolinės cistoskopijos atliekamos vietinės nejautros bei ambulatorinėmis sąlygomis. Jei aptinkama, kad liga atsinaujino, vėl, kol navikas yra paviršinis, atliekamas pakartotinis (kontrolinis) TUR. Gali būti paskirta intravezikinė chemoterapija ar BCŽ.

Invazinis šlapimo pūslės vėžys gali būti gydomas chirurginiu būdu arba naudojant radioterapiją. Gydant chirurginiu būdu priklausomai nuo naviko dydžio gali būti šalinama visa šlapimo pūslė arba labai retais atvejais jos dalis. Jei tenka pašalinti visą šlapimo pūslę, turi būti suformuojama nauja pūslė.

Šlapimo pūslės vėžys gali būti gydomas ir  naudojant radioterapiją, ypač, kai visos šlapimo pūslės pašalinimas neįmanomas arba pacientas kategoriškai jo atsisako. Šiuo atveju šlapimo pūslės navikas sunaikinamas jonizuojančiaisiais spinduliais.  

Chirurginis gydymas

Privalumai:

  • pacientas gali būti visiškai išgydytas
  • išvengiama radioterapijos šalutinių poveikių: viduriavimo ir spindulinio pūslės uždegimo (cistito)

Trūkumai:

  • norint operuotis, reikia 1–2 savaitėms atsigulti į ligoninę; po operacijos galutinai pasveikstama per 6-8 savaites
  • po operacijos reikia vartoti nuskausminamuosius vaistus
  • atsiranda problemų, kol išmokstama naudotis naujai suformuota šlapimo pūsle
  • po operacijos jaučiamas silpnumas ir nuovargis
  • vyrams gali išsivystyti impotencija
  • operacija susijusi mirties galimybė 

Radioterapija

Privalumai:

  • išvengiama operacijos ir pooperacinio periodo sveikatos sutrikimų
  • nereikia nuskausminamųjų vaistų
  • po gydymo šlapinamasi normaliu, fiziologiniu būdu

Trūkumai:

  • reikia kasdien, išskyrus savaitgalio dienas, eiti į ligoninę švitintisü     gali atsirasti bendras silpnumas ir nuovargis gydantis ir tęstis kelis mėnesius po gydymo
  • 70 % ligonių radioterapijos metu atsiranda viduriavimas, išsivysto cistitas
  • 2–5 % pacientų ilgai baigus gydymą jaučia šlapinimosi ir tuštinimosi sutrikimus
  • vyrams gali išsivystyti impotencija

Sergantiesiems šlapimo pūslės vėžiu paaiškinami abiejų šių gydymo būdų privalumai ir trūkumai. Tuomet pacientui lengviau pačiam pasirinkti, kaip norėtų būti gydomas.   

Chirurginis invazinio vėžio gydymas

Jei navikas per didelis, kad būtų pašalintas rezektoskopu (TUR) arba jei jis įauga ar net perauga šlapimo pūslės sienelę, tenka šalinti net visą šlapimo pūslę arba labai retai jos dalį.  Šios operacijos atliekamos bendrinės nejautros sąlygomis, atvėrus pilvo sieną. Gydytojas kiekvienu atveju aptaria su pacientu, kokia operacija tinkamiausia.  

Dalinė cistektomija
Tai dalies šlapimo pūslės pašalinimo operacija, kitaip dar vadinama šlapimo pūslės rezekcija. Po šios operacijos šlapinamasi natūraliu keliu, kaip įprasta, tik, sumažėjus šlapimo pūslės talpai, šlapinamasi dažniau.  

Cistektomija
Tai visos šlapimo pūslės pašalinimo operacija. Vyrams kartu šalinama prostata, viršutinė šlapimkanalio dalis bei artimieji limfmazgiai. Moterims kartu pašalinama ir gimda, artimieji limfmazgiai bei dalis šlapimkanalio. Po tokių operacijų nebegalima turėti vaikų.

Pašalinus šlapimo pūslę, būtina suformuoti (atkurti, sukurti) kitą talpą, kur galėtų kauptis šlapimas. Naudojami šie būdai: 

 

  • Urostoma. Labiausiai įprastas naujas šlapimo nutekėjimo kelias – urostomos suformavimas. Kai pašalinama šlapimo pūslė, rezekuojamas (iškerpamas) nedidelis plonosios žarnos segmentas. Abiejų šlapimtakių (jais šlapimas iš inkstų teka į šlapimo pūslę) galai sujungiami su plonžarnės segmento vienu galu, o kitas plonžarnės atkarpos galas atveriamas per pilvo sieną į išorę. Dabar šlapimas iš inkstų šlapimtakiais patenka į plonžarnės atkarpą, o iš jos į išorę. Plonžarnės atkarpa vaidina šlapimo rezervuaro bei nutekėjimo kanalo vaidmenį, vadinama plonžarnės konduitu. Nedidelė anga pilvo sienoje, pro kurią į išorę išteka šlapimas, vadinama urostoma. Šlapimas pro ją patenka į šlapimo surinktuvą – plokščią, sandarų maišelį, specialiais klijais priklijuojamą ant odos aplink urostomą. Kai maišelis prisipildo šlapimo, jį reikia išpilti.  
  • Šlapimo pūslės rekonstrukcija. Kartasis, pašalinus tikrąją šlapimo pūslę, jos vietoje suformuojama visai nauja šlapimo pūslė panaudojant plonosios ar storosios žarnos atkarpą. Tai vadinama šlapimo pūslės rekonstrukcija, kurios atlikimo technika gali būti skirtinga.

Paprastai operacijos metu išpjaunama žarnos atkarpa ir iš jos suformuojamas maišelis, kuris sujungiamas su šlapimkanaliu (uretra). Šlapimtakiai (ureteriai), kuriais šlapimas teka iš abiejų inkstų, taip pat sujungiami su naujuoju maišeliu. Dabar šlapimas šlapimtakiais teka tiesiai į naująją šlapimo pūslę, iš jos šlapimkanaliu į išorę. Pacientams patogiau išmokti pašalinti šlapimą iš naujo šlapimo rezervuaro per šlapimkanalį, negu nuolat dėvėti šlapimo surinktuvą.

Šlapimas iš naujai suformuotos šlapimo pūslės pašalinamas sąmoningai sutraukiant pilvo raumenis ir taip priverčiant šlapimą ištekėti. Pacientas turi neužmiršti karts nuo karto tai atlikti, nes šalinant šlapimo pūslę, pažeidžiami nervai ir nebejaučiama, kada naujoji pūslė pilna, savaiminis noras šlapintis išnyksta. Su nervų pažeidimu susijęs ir galimas nežymus šlapimo nelaikymas, ypač miegant.

Po šlapimo pūslės pašalinimo operacijos vyrams paprastai išsivysto impotencija, moterims taip pat sutrinka seksualinė funkcija. Tai irgi susiję su nervų pažeidimu.

  • Kateterizuojamas šlapimo rezervuaras. Šlapimui iš organizmo pašalinti kartais gali būti suformuojamas šlapimo rezervuaras, kurį kateterizuoja pats pacientas. Šlapimo rezervuaras (maišelis) suformuojamas iš žarnos atkarpos pilvo ertmėje. Plonas lankstus plastikinis vamzdelis — kateteris – per angą (stomą) pilvo sienoje įstumiamas į rezervuarą ir šlapimas išteka į išorę. Tai atlieka, t. y. kateterizuoja savo šlapimo rezervuarą, pats pacientas keletą kartų per dieną. Iš pradžių atlikti šią procedūrą būna nejauku, tačiau pacientai greitai pripranta. Svarbiausia, jiems nereikia nešioti priklijuojamo prie odos šlapimo surinktuvo.  
  • Uro rektalinis konduitas. Kartais šlapimo tėkmę galima nukreipti į tiesiąją žarną. Tuomet šlapimas ir žarnų turinys pašalinami iš organizmo per tiesiąją žarną. Jei šlapimo pašalinimas iš organizmo išsprendžiamas tokiu būdu, pacientui nereikia dėvėti šlapimo surinktuvo ar patį save kateterizuoti. 

Radioterapija (spindulinis gydymas, gydymas spinduliais)

Radioterapija – tai vėžio gydymas aukštos energijos jonizuojančiaisiais spinduliais, naikinančiais vėžio ląsteles. Šlapimo pūslės navikams gydyti taikoma išorinė radioterapija, kai jonizuojančiųjų spindulių pluoštas sklinda iš švitinimo aparato galvutės, nutolusios nuo švitinamos kūno srities paviršiaus tam tikru atstumu (75 cm, 1 m ir kitokiu). Šiuo metodu gali būti apšvitintos didelės audinių apimtys.

Radioterapija populiariai kasdienybėje vadinama švitinimu. Šlapimo pūslės gydymas jonizuojančiaisiais spinduliais yra chirurginio gydymo alternatyva. Taikant radioterapiją, nereikia šalinti šlapimo pūslės. Siekiant įsitikinti, ar liga nerecidyvuoja po gydymo spinduliais, būtina nuolat stebėti paciento sveikatą, atlikti cistoskopijas. 

Radioterapiją atlieka gydytojas onkologas radioterapeutas onkologinės įstaigos radioterapijos skyriuje stacionaro ar ambulatorinėmis sąlygomis. Dažniausiai tai penkias savaitės dienas kasdien atliekami švitinimo seansai. Šeštadienį ir sekmadienį poilsis. Visas radioterapijos kursas trunka apie 6 savaites.  

Spindulinio gydymo planavimas 
Kaip minėta, jonizuojantieji spinduliai naikina vėžio ląsteles. Tačiau jie žaloja ir sveikus audinius. Todėl, norint išgauti didžiausią įmanomą naudą iš radioterapijos, t. y. iki reikiamos dozės apšvitinti naviką ir išsaugoti aplinkinius sveikus audinius ir organus, reikia viską labai tiksliai suplanuoti ir apskaičiuoti. Spindulinis gydymas planuojamas taip, kad navikas būtų apšvitintas pakankama jį sunaikinti spindulių doze ir iš visų pusių tolygiai, o sveikieji gretimi audiniai ir organai gautų kuo mažesnes dozes ir išliktų nepažeisti.

Dažniausiai vienos dienos spindulių dozė, skirta švitinamo vietai, yra 1,8–2 Gy (Grėjas – apšvitinimo dozės vienetas), viso kurso – apie 60–70 Gy.

Labai svarbu, kad kiekvieną kartą švitinant spindulių pluoštas kristų vis į tą pačią vietą, “nepraeitų pro šalį”. Tuo tikslu paciento dubens srities oda tatuiruojama: ant odos specialiais dažais keliose reikiamose vietose paliekami adatos galvutės dydžio ženklai, kurie padeda gydymą atliekančiam radioterapeutui kaskart paguldyti pacientą vienodai ir tiksliai nukreipti spindulius. Šios žymės lieka visam laikui, bet, būdamos labai mažos, beveik nepastebimos. Kartais radioterapeutas papildomai specialiu pieštuku ant odos pasižymi švitinimo laukų ribas. Šias žymes galima nuplauti tik baigus radioterapinį gydymą.

Šalutinis poveikis

Planuojant radioterapiją, stengiamasi, kad aplink šlapimo pūslę esantys sveiki organai, kaip tiesioji žarna, vidiniai lyties organai ir kt., gautų kuo mažesnę spindulių dozę – mat šie organai labai jautrūs spindulių poveikiui. Tačiau visiškai jų išvengti neįmanoma, todėl radioterapija šlapimo pūslės vėžio atveju gali sukelti nemalonių šalutinių poveikių.

Gydymo metu bei savaitę ar dvi po jo pacientą gali varginti viduriavimas bei skausmingumas ties išeinamąja anga. Apie šiuos šalutinius spindulinės terapijos poveikius gydytojas onkologas radioterapeutas įspėja iš anksto, jiems atsiradus paskiria vaistų bei pataria dėl mitybos. Minėti šalutiniai poveikiai visiškai išnyksta praėjus kelioms savaitėms po šlapimo pūslės radioterapijos.

Gydant šlapimo pūslę jonizuojančiaisiais spinduliais, jau maždaug nuo antros gydymo savaitės pacientai gali pajusti cistito, t. y. šlapimo pūslės uždegimo, požymius – padažnėja noras šlapintis, šlapinantis juntamas deginimo jausmas šlapimkanalyje.

Moterims, be minėtų šalutinių šlapimo pūslės radioterapijos poveikių gali atsirasti makšties sienelės uždegimo požymiai, vėliau net susiaurėti makšties spindis. Tai apsunkina seksualinį gyvenimą. Šiems sutrikimams gydyti taikomi hormonų turintys tepalai. Reguliarus tolesnis seksualinis gyvenimas efektyviai apsaugo nuo minėtų sutrikimų.

Vyrams dėl mažojo dubens srities radioterapijos gali sutrikti erekcija. Šie seksualinės funkcijos sutrikimai taip pat gydomi.

Jei spinduliuojama į plaukuotą kūno vietą, nuo jos gali nuslinkti plaukai. Šlapimo pūslės švitinimo atveju plaukai nuslenka nuo gaktos srities, bet po gydymo praėjus keliems mėnesiams plaukai atauga.

Priklausomai nuo spindulių dozės bei spindulinio gydymo trukmės pacientai jaučia stipresnį ar lengvesnį viso organizmo nuovargį. Gydymo spinduliais metu pacientas būtinai turi gerai pailsėti, ypač jei gydomas ambulatorinėmis sąlygomis ir kasdien turi atvykti iš toliau.

Gydymo metu ir po jo pacientas netampa radioaktyvus, kiti žmonės bendraudami su juo yra saugūs.

Pasitaiko, kad nedideliam skaičiui pacientų radioterapija ilgam laikui paveikia šlapimo pūslę ar žarnas. Šiuos pacientus vargina nuolatiniai viduriavimai bei padažnėjęs šlapinimasis. Šių organų kraujagyslės dėl radioterapijos pasidaro trapios, todėl kartkartėmis šlapime ar išmatose gali pasirodyti kraujo. Apie tai turi žinoti paciento gydytojas – reikės atlikti reikiamus tyrimus ir gydymą.

Pacientai po mažojo dubens srities radioterapijos gali likti nevaisingi.

Baigus šlapimo pūslės vėžio gydymą, pacientas turi būti nuolat stebimas šeimos gydytojo bei urologo dėl ligos atsinaujinimo.

Jei pacientui buvo atlikta TUR, dalinis šlapimo pūslės pašalinimas ar taikyta radioterapija, svarbiausias kontrolinis tyrimas – šlapimo pūslės cistoskopija. Pirmąją cistoskopiją reikėtų atlikti po 3 mėnesių baigus gydymą.

Per pirmuosius metus po gydymo cistoskopija kartojama kas 3 mėnesius. Antraisiais metais po gydymo cistoskopija atliekama kas 4 mėnesius, per ketvirtuosius ir penktuosius  2 kartus per metus. Dar vėliau – kartą per metus.

Gyvenimas su urostoma

Prieš operaciją gydytojas numato, kurioje vietoje turi būti urostoma, kad šlapimo surinktuvas pacientui stovint, sėdint ar judant liktų toje pačioje padėtyje. Stoma paprastai formuojama pilvo sienoje į dešinę nuo bambos, šiek tiek žemiau, negu dėvimas kelnių diržas. Atsižvelgiama į daugelį aplinkybių: jei šalia stomos bus odos raukšlės, randai ar kaulų iškilimai, surinktuvas gerai neprisiklijuos prie odos ir praleis šlapimą. Kartais stoma suformuojama atsižvelgiant į individualius paciento poreikius, pvz., golfo žaidėjui patogesnė kairėje pilvo pusėje esanti stoma.   

Iš išorės urostoma atrodo kaip rausvas apvalus su anga centre gleivinės volelis. Ji neturi įnervacijos, negalima valingai sulaikyti ar išleisti šlapimo – jis nuolatos teka pro urostomos angą. Pirmosiomis dienomis po operacijos stomą prižiūri slaugytoja. Iš pradžių stomos kraštai būna patinę. Tai gali trukti kelias savaites, kol patinimas nuslūgsta. Stoma gali išskirti gleives. Slaugytoja stebi, kad šlapimo surinktuvas būtų tuščias, laiku išpila šlapimą, jei reikia, jį pakeičia.

Pirmasis urostominis maišelis uždedamas dar operacinėje. Kai tik pacientas sustiprėja, slaugytoja pamoko, kaip pačiam prižiūrėti, valyti stomą ir pakeisti šlapimo surinktuvą. Svarbu, kad gydytojas ar slaugytoja kurį laiką pagelbėtų pacientui tvarkytis su stoma, kol jis ligoninėje ir dar kurį laiką, kai pacientas jau išrašytas. Naudinga, kad padėti tvarkytis su stoma išmoktų ir artimieji. Yra įvairių šlapimo surinktuvų tipų, reikia, kad slaugytoja padėtų pasirinkti tinkamiausią. 

Dažniausiai naudojami vienos ar dviejų dalių surinktuvai. Vienos dalies surinktuvas sudarytas iš plastikinio maišelio, kurio viename gale yra lipnus žiedas, klijuojamas prie pilvo odos aplink stomą, kitame gale yra čiaupas šlapimui išleisti. Dviejų dalių surinktuvas sudarytas iš lipnios plokštelės, klijuojamos ant odos aplink stomą, ir maišelio, sandariai prisegamo prie plokštelės. Šis maišelis apačioje turi čiaupą šlapimui išleisti. Prie čiaupo galima prijungti naktinę šlapimo rinkimo sistemą – naktį nereikia keltis išleisti šlapimo. Urostominiai šlapimo rinktuvai yra skirtingų dydžių. Dydis nustatomas išmatavus urostomos skersmenį. Po operacijos, kai urostoma patinusi, reikia didesnio surinktuvo, vėliau dydis bus mažesnis. Išrašydamas receptą, gydytojas būtinai nurodo urostominio surinktuvo dydį. Vienos dalies urostominiai maišeliai paprastai naudojami 3-4 dienas, kol dar tvirtai laikosi prie odos. Dviejų dalių surinktuvo plokštelė keičiama maždaug kas 6 dienas, maišelis, jei reikia, pakeičiamas dažniau.

Ruošiantis keisti šlapimo surinktuvą reikia:

  • pasiruošti naują surinktuvą – surinktuvo plokštelėje iškirpti skylutę taip, kad, priklijavus plokštelę prie odos, aplink stomą neliktų nepadengto plokštele odos plotelio, kurį galėtų dirginti šlapimas
  • išleisti šlapimą iš norimo pakeisti maišelio ir atsargiai jį nuimti nuo odos
  • nuplauti urostomą ir odą aplink ją šiltu vandeniu (jokių cheminių medžiagų, aliejų, kremų naudoti negalima, nes sunkiai prisiklijuos nauja plokštelė)
  • nusausinti urostomą ir odą servetėle, švelniai prispaudžiant ją prie nuplautos vietos
  • pritvirtinti naują plokštelę prie odos aplink urostomą ir prie jos prisegti naują maišelį

Oda jautri šlapimo dirginimui. Jei šlapimo nuolat pakliūva ant odos aplink stomą, oda parausta, peršti. To galima išvengti naudojant specialias apsaugines gydomąsias pastas – pažeista oda greitai sugyja. Specialią pastą rekomenduoja gydytojas.

Dabar šlapimo surinktuvai gaminami plokšti, kad nebūtų pastebimi per drabužius. Paslėpti surinktuvą padeda ir tinkamo stiliaus drabužiai. Urostomos priežiūra reikalauja laiko ir kantrybės. Priežiūra lengvėja įgijus patirties

Urostoma netrukdo normaliai gyventi. Daugelis grįžta į darbą, įprastai leidžia laisvalaikį, netgi gali maudytis ir plaukioti. Pacientas turi turėti šlapimo surinktuvų atsargą.

Šlapimo surinktuvų receptą gali išrašyti šeimos gydytojas, jų kainą kompensuoja teritorinė ligonių kasa. Šlapimo surinktuvai perkami vaistinėse.

Nuolat ieškoma naujų sergančiųjų šlapimo pūslės vėžiu gydymo būdų klinikinių tyrimų keliu. Jei parengtiniai ikiklinikiniai tyrimai rodo, kad naujas gydymo būdas (sakysim, naujas vaistas) gali būti efektyvesnis negu standartinis, toliau atliekami tyrimai naujam gydymui palyginti su esamu. Tai vadinama kontroliniu klinikiniu tyrimu ir tai yra vienintelis būdas moksliškai išbandyti naują gydymą. Kad naujas ir senas gydymo metodai būtų palyginti tiksliau, tai, kuriuo metodu bus gydomas pacientas, lemia atsitiktinė atranka, atliekama kompiuterio, bet ne pacientą gydančio gydytojo. Įrodyta, jog jei gydymą parinks gydytojas ar pats pacientas, tai bus daroma nesąmoninga įtaka tyrimo rezultatams. Atsitiktinės atrankos kontroliniuose klinikiniuose tyrimuose pusė pacientų gaus geriausią standartinį gydymą, kita pusė – naują gydymą, kuris gali pasirodyti esąs geresnis arba ne už standartinį. Gydymas laikomas efektyvesniu, jei efektyviau veikia prieš naviką, o jei abiejų metodų poveikis vienodas, tai pranašesnis tas, kuris sukelia mažiau šalutinių poveikių.

Prieš įtraukdamas pacientą į klinikinį tyrimą gydytojas turi turėti jo sutikimą. Pacientas apsisprendžia jam paaiškinus, kas tiriama, kodėl atliekamas tyrimas ir kodėl jis pakviestas jame dalyvauti. Net ir sutikęs dalyvauti tyrime, pacientas bet kuriuo metu gali atšaukti savo sprendimą, jei jo nuomonė pasikeitė. Nusprendęs nedalyvauti tyrime ar atšaukęs savo sprendimą, jis gaus geriausią standartinį gydymą. Jei pacientas pasirinko dalyvauti tyrime ir jei pakliuvo į pacientų grupę, gaunančią gydymą naujuoju vaistu, jam paaiškinama, kad naujasis vaistas yra rūpestingai ištirtas parengtiniuose tyrimuose prieš ištiriant jį galutinai kontroliniuose klinikiniuose tyrimuose. Galbūt pasirodys, kad klinikinis tyrimas leido pacientui gauti gydymą, kuris efektyvesnis už įprastinį. Dalyvaujantys klinikiniuose tyrimuose pacientai padeda žengti į priekį medicinos mokslui, tai gali pagerinti kitų pacientų gydymo galimybes ateityje.

Informacija atnaujinta: 2026-04-28