Skrandžio vėžys

Nors bendras sergamumas skrandžio vėžiu tiek vyrų, tiek moterų aiškiai mažėja, deja, apie 45-48 % iš visų naujų atvejų nustatomi III-IV stadijos.

Vyrai skrandžio vėžiu serga dažniau nei moterys. Didžiausias sergamumas šia liga pasireiškia tarp 60-75 metų amžiaus asmenų. Lietuvoje sergamumas skrandžio vėžiu mažėja: 1992m. – 1142, 2000 m. – 1034, 2004 m. – 974, 2008 m. – 836 nauji skrandžio vėžio atvejai. Nors bendras sergamumas skrandžio vėžiu tiek vyrų, tiek moterų aiškiai mažėja, deja, apie 45-48 % iš visų naujų atvejų nustatomi III-IV stadijos.

Adenokarcinoma – dažniausia morfologinė skrandžio vėžio forma. Pavadinimas rodo, kad navikas vystosi iš skrandžio gleivinės laukučių epitelio.

Skrandis yra virškinamojo trakto organas, į kurį patenka nurytas maistas. Čia maistas mechaniškai smulkinamas ir pradedamas virškinti. Suaugusio žmogaus skrandžio talpa yra 1,5 l.

Burnoje sukramtytas maistas į skrandį patenka per stemplę, iš skrandžio susmulkintas ir apvirškintas maistas patenka į plonasias žarnas.

Skrandis yra viršutinėje pilvo ertmės dalyje iškart po diafragma (diafragma – raumeninė pertvara, skirianti krūtinės ertmę nuo pilvo ertmės). Didžioji skrandžio dalis yra į kairę nuo vidurinės pilvo linijos.

Skrandžio sienelė turi 4 sluoksnius:

Skrandžio gleivinė. Iš vidaus skrandis išklotas gleivine, sudaryta iš epitelio ląstelių. Gleivinė turtinga liaukučių. Skrandžio gleivinės liaukutės gamina skrandžio sultis, kurias sudaro gleivės, maistui virškinti reikalingi fermentai, skrandžio rūgštis. Skrandžio gleivinė gamina ir medžiagą (vadinamą vidinį arba Kastlio faktorių) būtiną vit. B12 įsisąvinti iš maisto. Vit. B12 būtinas raudonojo kraujo (eritrocitų) gamybai.
Pogleivis. Tai po gleivine esantis skrandžio sienelės sluoksnis, turtingas kraujagyslių ir nervų.
Raumeninis sluoksnis. Susitraukiant šio sluoksnio raumenims, skrandžio sienelės juda, banguoja ir taip mechaniškai trina, smulkina maistą, sumaišo su skrandžio sultimis, stumia jį iš skrandžio plonųjų žarnų kryptimi.
Serozinis sluoksnis. Tai plonas, tvirtas jungiamojo audinio išorinis skrandžio sienelės sluoksnis, lyg apvalkalas priaugęs prie skrandžio sienelės iš išorės.

Minkštųjų audinių sarkomos
Dažniausios galūnių minkštųjų audinių sarkomos. Šie navikai atsiranda iš organizmo minkštųjų audinių – raumeninio, riebalinio, kraujagyslių, ir kt. Gali būti ir atskirų organų minkštųjų audinių sarkomų, tokių, kaip gimdos, odos, plonųjų žarnų, skrandžio. Iš organo sienelės (taip pat ir skrandžio) raumeninio sluoksnio ląstelių išsivysčiusios sarkomos vadinamos leiomyosarkomomis.

MALT limfoma
Tai ne Hodžkino tipo limfomų grupės liga. Paprastai ne Hodžkino tipo limfomos pažeidžia organizmo limfmazgius – kaklo, pažastų, tarpuplaučio ir kt. MALT limfomos išsivysto iš įvairių organų gleivinėse esančių limfinio audinio ląstelių – skrandžio, bronchų, skydliaukės, akies ir kt. Šios limfomos gali išsivystyti bet kurio amžiaus asmenims, dažniau žmonėms virš 60 metų. Moterys serga kiek dažniau negu vyrai.

Skrandžio karcinoidai
Normalioje virškinamojo trakto gleivinėje yra įvairių neuroendokrininės prigimties ląstelių – jos gamina hormonus, fermentus, biologiškai veiklias medžiagas, tokias, kaip histaminas, serotoninas ir kt. Iš šių ląstelių išsivystę navikai vadinami karcinoidais (panašūs į karcinomą). Jie gali būti gerybiniai ir piktybiniai, aptinkami įvairiose virškinamojo trakto dalyse – plonosiose žarnose, kirmėlinėje ataugoje, skrandyje ir kitur. Karcinoidai gali išsivystyti ir bronchuose.

Virškinimo trakto stromos navikai (angl. gastrointestinal stromal tumors; GIST)
Tai neepitelinės, nelimfogeninės kilmės, neneuroendokrininiai navikai. Manoma, kad vadinamieji GIST navikai išsivysto iš virškinamojo trakto organų sienelės raumeniniame sluoksnyje esančių ir genetiškai pakitusių Cajalo ląstelių, turinčių raumeninių ir nervinių ląstelių ypatybių Šios ląstelės lemia elektrofiziologinius procesus virškinimo trakto organuose. Šio tipo navikai gali išsivystyti bet kurioje virškinamojo trakto dalyje, bet dažniau skrandyje.

Netinkama mityba
Skrandžio vėžio rizika tampriai susijusi su mityba. Šios ligos riziką didina sūdytų raugintų, marinuotų, aštrių maisto produktų, rūkytos, perdirbtos mėsos produktų dominavimas žmogaus mityboje. Tokiame maiste gausu kancerogenų, tarp jų ir nitritų, nitratų, nitrozaminų. Per pastaruosius 2-3 dešimtmečius sergamumas skrandžio vėžiu sumažėjo, ypač Vakarų šalyse. Tai siejama su mitybos pokyčiais, ypač kai buityje pradėti naudoti šaldytuvai – žmonės daugiau valgo šviežio maisto, mažiau apdoroto (rūkyto, sūdyto, marinuoto). Palanki sąlyga vėžiui išsivystyti yra ir per karšto, sauso maisto valgymas, vitaminų A ir C stygius maiste, per mažas vartojimas vandens.

Atrofinis gastritas
Tai lėtinis skrandžio sienelės uždegimas, kurios pasekmė – skrandžio gleivinės atrofija (sunykimas). Gleivinės raukšlės tampa išsilyginusios, sunykusios, skrandžio rūgštingumas labai mažas. Tokioje gleivinėje palankios sąlygos vėžiui vystytis.

Skrandžio gleivinės Helicobacter pylori infekcija
Ši infekcija sukelia gleivinės lėtinį uždegimą, vėliau jos atrofiją. Tokią gleivinę lengviau pažeidžia nitritai, nitratai, procesas gali virsti vėžiu.

Tabako rūkymas
Kuo didesnis rūkymo stažas ir kuo daugiau cigarečių surūkoma per dieną, tuo skrandžio vėžio rizika didesnė.

Paveldėtas polinkis susirgti skrandžio vėžiu
Yra labai nedidelis skaičius šeimų, kurių nariai gali turėti paveldėtą polinkį susirgti skrandžio vėžiu dėl paveltėtų mutavusių genų. Tikėtina, kad jei motinos arba tėvo 2 ar daugiau artimųjų sirgo skrandžio vėžiu ir ypač jei liga išsivystė jiems būnant jauno amžiaus, tos šeimos vaikai gali turėti paveldėtą šios ligos polinkį. Tačiau tai nereiškia, kad turint šį polinkį būtinai išsivystys skrandžio vėžys.

Šeimos ligos istorija
Jei asmuo turi brolį ar seserį ar kurį nors iš tėvų sirgusį skrandžio vėžiu, jam šios ligos rizika gali būti didesnė. Ta rizika siejama su tuo, kad vienos šeimos nariai gali turėti bendrų rizikos veiksnių, tokių kaip netinkamo maisto vartojimas, Helicobacter pylori infekciją ir pan. Tai nesusiję su paveldimumu.

Pirmiausia pacientą apklausia ir apžiūri šeimos gydytojas. Atliekamas kraujo tyrimas, įvertinama, ar nėra mažakraujystės. Ištiriamos išmatos, ar jose nėra kraujo. Įtarus, kad paciento negalavimai ir skundai susiję su skrandžiu, atliekami skrandžio tyrimai.

Skrandžio endoskopija Tai vienas svarbiausių skrandžio tyrimų. Juo siekiama apžiūrėti skrandį iš vidaus, jei reikia, atlikti biopsiją ir nustatyti ligos diagnozę. Tyrimas atliekamas panaudojant specialų prietaisą – gastrofibroendoskopą. Tai plonas, ilgas, lankstus instrumentas, viename jo gale, kuris įstumiamas į skrandį, yra šviesos šaltinis, kitame – optinė stebėjimo sistema, per ją gydytojas apžiūri skrandį iš vidaus. Jei prietaise įmontuota videokamera, padidintas, geros kokybės vaizdas matomas ekrane. Jei reikia, galima atlikti biopsiją – išpjauti nedidelį pakitusios gleivinės ar naviko audinių gabaliuką ir ištirti mikroskopu. Yra šiuolaikiškų gastrofibroendoskopų, kuriuose įmontuotas ir ultragarso daviklis – galima atlikti ultragarsinį skrandžio ir aplinkinių audinių tyrimą. Atliekant endoskopinį tyrimą skrandis turi būti tuščias, pacientas mažiausiai 4 valandas iki procedūros negali valgyti ir gerti. Gali būti skiriami raminamieji vaistai, kad pacientas mažiau jaustų diskomfortą procedūros metu. Prieš pat pradedant endoskopą per burną stumti į skrandį, į gerklę įpurškiama vietinio poveikio nuskausminamųjų – pacientas nejaučia gerklės dirginimo, nežiaukčioja, jo nepykina, gydytojas endoskopuotojas lengvai stemple nustumia endoskopą į skrandį. Apžiūrėjus skrandį, atlikus biopsiją, prietaisas iš skrandžio ištraukiamas. Po kelių valandų, kai praeina raminamųjų vaistų poveikis, pacientas gali eiti į namus.

Rentgeninis tyrimas panaudojant barį Tai rentgeninis skrandžio tyrimas panaudojant kontrastinę medžiagą – bario miltelius. Bario milteliai išplakami vandenyje, gaunama košelė, kurią reikia nuryti. Bario košelė ištepa stemplės ir skrandžio sieneles, tai gerai matoma atliekant rengeninį tyrimą. Pacientas gulėdamas nuryja bario košelę. Rentgeno aparato ekrane gydytojas stebi, kaip baris slenka stemple, sutepa skrandį iš vidaus. Gydytojas apžiūri skrandį iš įvairių pozicijų, įvertina, ar yra simptomų, būdingų skrandžio vėžiui.

Kompiuterinė tomografija (KT) Tyrimas atliekamas siekiant nustatyti ligos išplitimą, kai pirminis naviko skrandyje židinys jau nustatytas. Tai ištobulintas, šiuolaikinis rentgeninio tyrimo metodas, atliekamas sudėtingais aparatais kompiuteriniais tomografais (KT). Atlikus šį tyrimą, gaunama serija tiriamosios kūno dalies, skrandžio vėžio atveju – pilvo srities skersinių rentgeno vaizdų. Skersiniuose rentgeno vaizduose organai matomi taip, lyg pilvas būtų skersai „supjaustytas”. Tik šiuo atveju „pjūvius” atlieka rentgeno spindulių pluoštas. Kiekviename rentgeno vaizde matomi visi tame „pjūvyje” esantys pilvo organai. Gydytojas, apžiūrėdamas ir įvertindamas visus vienas paskui kitą einančius vaizdus, tiksliai nustato, kur yra navikas, kiek jis susijęs su aplinkiniais organais, ar yra metastazių limfmazgiuose kepenyse, t. y., ar liga išplitusi į kitus organus. Prieš tyrimą 12 valandų pacientui negalima gerti ir valgyti. Valandą prieš tyrimą duodama išgerti ar sušvirkščiama į veną specialaus kontrastinio preparato, leidžiančio gauti informatyvesnius vaizdus. Tyrimas neskausmingas, atliekamas pacientui gulint ant gulto. Ramiai išgulėti reikia 30–40 minučių. Po tyrimo pacientas gali eiti namo.

Tyrimas ultragarsu (echoskopija) Tyrimas atliekamas ligos išplitimui nustatyti. Procedūra neskausminga, nevarginanti paciento, nereikalaujanti ypatingo pasirengimo, atliekama per keletą minučių. Prieš atliekant echoskopiją, patartina 6 valandas nevalgyti. Atliekant tyrimą iš pradžių pilvo oda patepama geliu, kad kontaktas tarp daviklio ir odos būtų kuo geresnis. Pacientui patogiai gulint ant nugaros gydytojas jo pilvo oda vedžioja ultragarso aparato davikliu. Tyrimo metu ultragarso bangos, kurias skleidžia aparato daviklis, sutikusios savo kelyje įvairius organus, besiskiriančius savo audinių tankiu, aidu grįžta atgal ir kompiuterinės technikos dėka suformuojamas tiriamos srities organų vaizdas, matomas ekrane. Tai informatyvus tyrimas: apžiūrimos kepenys, ar jose nėra vėžio metastazių židinių, kiti pilvo organai, limfmazgiai.

Būdingų ankstyvųjų šios ligos simptomų nėra. Žemiau minimi simptomai dažniausiai pajuntami navikui išplitus skrandyje ar ir už jo ribų:

Nuolatinis diskomforto jausmas, kartais skausmas skrandžio srityje
Apetito praradimas
Pasunkėjęs rijimas
Kūno svorio netekimas
Pilvo išpūtimo jausmas pavalgius
Pykinimas, vėmimas
Rėmuo, atsirūgimai
Jei skrandžio navikas kraujuoja, vystosi mažakraujystė, vargina silpnumas, gali pasirodyti tamsios išmatos
Kūno svorio mažėjimas

Ligos stadijos, t. y. išplitimo nustatymas labai svarbus parenkant gydymą.

I A stadija – vėžys infiltravęs tik gleivinę ar gleivinę ir pogleivį, neperžengia šių ribų.

I B stadija – vėžys per gleivinę ir pogleivį prasiskverbęs į raumeninį sluoksnį, arba pirminis vėžio židinys infiltravęs tik gleivinę, bet pažeidęs iki 6 arčiausiai pirminio vėžio židinio esančių limfmazgių.

II stadija – vėžys infiltravęs gleivinę, pogleivį ir pažeidęs 7–15 artimiausių limfmazgų, arba vėžys prasiskverbęs į raumeninį sluoksnį ir pažeidęs 6 artimiausius limfmazgius, arba iš gleivinės prasiskverbęs į išorinį serozinį skrandžio sienelės sluoksnį.

III A stadija – vėžys prasiskverbęs į raumeninį sienelės sluioksnį ir pažeidęs 7–15 artimiausių limfmazgių, arba prasiskverbęs į serozinį sluoksnį ir pažeidęs iki 6 artimiausių limfmazgių, arba prasiskverbęs per visus sienelės sluoksnius ir pažeidęs greta esantį organą.

III B stadija – vėžys prasiskverbęs į serozinį sluoksnį ir pažeidęs 7–15 artimiausių limfmazgių.

IV stadija – vėžys į prasiskverbęs per visus sienelės sluoksnius ir pažeidęs greta esantį organą bei nuo 1 iki 15 ir daugiau limfmazgių, arba vėžys infiltravęs tik gleivinę ar ir pogleivį ir raumeninį sluoksnį, bet pažeidęs daugiau, nei 15 limfmazgių, arba yra vėžio metastazių kituose, tolimuose nuo pirminio židinio organuose (metastazinis skrandžio vėžys).

Ligos atsinaujinimas po gydymo vadinamas skrandžio vėžio atkryčiu.

Ląstelių diferenciacija

Apie skrandžio vėžio agresyvumą galimą spręsti iš vėžio ląstelių diferenciacijos laipsnio. Vėžio diferenciacijos laipsnį nustato patologas, kai mikroskopu tiria naviko biopsinės medžiagos ląsteles.

Piktybinių ląstelių diferenciacijos laipsnis parodo, kiek jos pakitusios, palyginti su ląstelėmis, iš kurių išsivystė. Kuo vėžio ląstelės struktūra artimesnė sveikosios struktūrai, t. y. geriau diferencijuota, tuo ji mažiau piktybiška, lėčiau auga navikas, lėčiau metastazuoja, ligos eiga švelnesnė. Kuo vėžio ląstelės struktūra labiau pakitusi, nutolusi nuo sveikos ląstelės, t. y. mažiau diferencijuota, tuo ligos eiga agresyvesnė.

Aukšto laipsnio, t.y. geros diferenciacijos navikas žymimas simboliu G1, vidutinės G2, žemo laipsnio, t. y. mažos diferencijacijos – G3–4.

Chirurginė operacija – dažniausiai taikomas skrandžio vėžio gydymo metodas. Ankstyvos skrandžio vėžio stadijos atvejais atliekama dalies skrandžio pašalinimo operacija – dalinė gastrektomija arba kitaip skrandžio rezekcija. Kartais chemoterapija neskiriama, pakanka šios operacijos.

Kai pašalinamas visas skrandis, operacija vadinama – totali gastrektomija arba tiesiog gastrektomija.

Pašalinus dalį ar visą skrandį, atkuriamas virškinamojo trakto vientisumas – likusi dalis skrandžio ar stemplės apatinis galas susiūnamas, sujungiamas su plonaja žarna.

Atliekant operaciją kartu šalinami ir skrandžio limfmazgiai – atlikus jų mikroskopinį tyrimą nustatoma, ar jie pažeisti vėžio. Visa operacinė medžiaga siunčiama patologui atlikti mikroskopinį tyrimą.

Jei skrandžio vėžys yra pažeidęs kitą greta esantį organą, operacijos metu kartu su skrandžiu gali būti pašalinama pažeista apatinė stemplės dalis, viršutinė dvylikapirštės žarnos dalis, blužnis ar dalis kasos.

Jei skrandžio navikas tokios apimties, kad visiškai blokuoja maisto patekimą į dvylikapirštę žarną, t. y. pernelyg išplitęs, kad būtų galima atlikti radikalią operaciją, tuomet gali būti atliekama paliatyvi, palengvinanti paciento būklę operacija – skrandis nešalinamas, bet suformuojama apeinanti naviką skrandžio ir plonosios žarnos jungtis (anastomozė). Tuomet maistas, apeidamas kliūtį, patenka į plonąsias žarnas ir ten virškinamas.

Po operacijos
Po operacijos pacientai skatinamai kaip galima anksčiau keltis ir pradėti judėti – tai labai svarbi aplinkybė, siekiant kuo geresnio sveikimo po operacijos. Jei keltis iš lovos dar negalima, pacientai skatinami nuolat atlikti kvėpavimo ir kojų pratimus lovoje.

Po operacijos kurį laiką virškinamasis traktas nedirba, nėra žarnų peristaltikos, dėl to operuotame skrandyje ar plonojoje žarnoje kaupiasi gleivės, sultys, pacientą pykina, jis gali vemti. Per nosį į likusią skrandžio dalį ar į plonąją žarną įstumiamas plonas plastikinis lankstus zondas – per jį švirkštu ištraukiamas ten susikaupiantis turinys. Paprastai praėjus 24-48 val. po operacijos zondas išimamas.

Keletui parų pilvo sienos operacinės žaizdos audiniuose paliekami vamzdeliai (drenai). Per juos iš žaizdos gilumos išteka besikaupiantis audinių sekretas.
Kartais keioms paroms paliekamas įstumtas į šlapimo pūslę kakteteris – šlapimas renkasi į su kateteriu sujungtą šlapimo surinktuvą. Taip iškart po operacijos pacientui nereikia vargintis norint nusišlapinti, galima tiksliai išmatuoti šlapimo kiekį, matyti jo spalvą.

Po operacijos ir bendrosios anestezijos žarnyno veikla sugrįžta pamažu. Iš pradžių negalima net gerti. Kol pacientui po operacijos negalima gerti, jam taikomos intraveninės skysčių infuzijos. Maždaug po 24-48 val jau leidžiama mažais gurkšneliais po truputį gerti vandenį, kasdien didinant išgeriamą kiekį. Praėjus 3-5 paroms po operacijos žarnyno veikla būna pakankama, leidžiama pradėti po truputį valgyti lengvo, švelnaus maisto pagal specialią dietą.

Pooperaciniam skausmui malšinti skiriami nuskausminamieji vaistai.
Kai pooperacinis periodas sklandus, namo paprastai galima grįžti praėjus 9-12 dienų po operacijos.
Būtina pasiklausti gydytojo apie tolimesnį gydymą ar sveikatos stebėjimą.

Mitybos problemos po skrandžio operacijų

Šios problemos gali būti:

ankstyvosios, kurios atsiranda iškart ar netrukus po operacijos;
vėlyvosios, kurios atsiranda po kelių savaičių ar mėnesių po operacijos.

Ankstyvosios mitybos problemos

pilnumo jausmas pavalgius;
kūno svorio kritimas,
apetito stoka;
blogas, sutrikęs virškinimas ir/arba refliuksas
dempingo sindromas
viduriavimas
vėmimas tulžimi

Pilnumo, visiško pasisotinimo pojūtis
Pilnumas pajuntamas suvalgius dar nedaug maisto, palyginti, kaip buvo prieš operaciją – pacientas negali suvalgyti įprasto maisto kiekio. Taip yra dėl to, kad po dalinio pašalinimo operacijos skrandžio talpa žymiai sumažėja, o visiškai pašalinus skrandį, maistas iš stemplės patenka tiesiai į plonąją žarną. Maitintis, siekiant patenkinti organizmo poreikius, tenka dažniau, kaskart suvalgant nedideles maisto porcijas. Skysčių rekomenduojama gerti taip pat mažus kiekius, ne kartu su maistu, bet tarpuose tarp maitinimų. Reikėtų vengti daug skaidulų turinčio maisto, tokio kaip žali vaisiai ir daržovės, rupaus malimo grūdų produktų, nes skaidulingas maistas brinkdamas sustiprina pilnumo pojūtį skrandyje.

Kūno svorio kritimas
Svoris krinta, nes pacientas negali suvalgyti pakankamo maisto kiekio. Dažnai kūno svorio dalies pacientai būna netekę jau ir prieš operaciją. Labai svarbu, kad svoris sugrįžtų kaip galima greičiau – tada greičiau atgaunamos organizmo jėgos, pacientas geriau sveiksta. Reikia žinoti, kad apetitas, kūno svoris po operacijos sugrįš ne staiga, bet laipsniškai, tai gali tęstis ir pora mėnesių. Per tą laiką pacientas pajunta, koks maistas jam netinka, kokio reikia vengti, nes nevirškina ar išprovokuojamas viduriavimas, kokį maistą valgyti gali.

Kai prarasta daug kūno svorio, reikia padidinti gaunamų su maistu kalorijų kiekį ir duoti organizmui pakankamai „statybinės“ medžiagos – baltymų ir kitų medžiagų. Galima vartoti maisto papildų – specialius maitinamuosius didelio kaloringumo gėrimus. Vaistinėse šių maitinamųjų gėrimų yra įvairių, todėl rekomenduoti papildus ir receptą išrašyti turi gydytojas.

Siekiant atgauti prarastą kūno svorį, apie tai, kokius maisto produktus ir kiek jų suvalgyti ir išgerti per dieną, kad organizmas gautų reikiamą kalorijų, baltymų ir kitų medžiagų kiekį, po operacijos būtina specialisto dietologo konsultacija ir rekomendacijos.

Apetito stoka
Apetito nėra dėl greit atsirandančio pilnumo pojūčio valgant. Dažnas nedidelių maisto kiekių valgymas skatina apetitą. Kiekvienu konkrečiu atveju būtinos dietologo rekomendacijos.

Patarimai, kaip pagerinti apetitą
• Maitinkitės kaip galima dažniau valgydami nedidelius maisto kiekius. Siekite, kad mažas maisto porcijas suvalgytumėte kas 2 valandas;
• Stenkitės, kad gaminamas maistas viliotų jūsų skonio receptorius – maistas turėtų atrodyti patraukliai, būti pateiktas estetiškai, papuoštas citrina, žalumynais. Valgykite kambaryje, kur jūsų niekas nejaudintų, kur galėtumėte jaustis ramiai.
• Jei gaminamo maisto kvapas nemaloniai dirgina ir nuslopina norą valgyti, geriau nebūti virtuvėje – tegul valgį pagamina artimieji. Jei pykina karšto maisto skleidžiamas kvapas, valgykite jį atvėsusį, kai kvapas silpnesnis ar pasirinkite kitus mėgstamus produktus.
• Turėkite pasiėmę pakramsnoti patogaus maisto, jei tenka išvykti ilgesniam laikui iš namų, pavyzdžiui dėžutę riešutų, traškučių, džiovintų vaisių, ar indelį tarkuoto sūrio. Jei šiuos produktus sunku nuryti, tiks indelis jogurto ar skystos varškės.
• Valgykite neskubėdami, maistą gerai sukramtykite, pavalgę atsipalaiduokite ir pailsėkite.
• Įsidėmėkite, kad jei operacija atlikta ką tik, kokį maistą pasirinkti ir kaip valgyti, reikia pasikalbėti su gydytoju dietologu.
• Kartais apetitui paskatinti tenka vartoti vaistus –juos išrašo gydytojas.

Blogas virškinimas
Blogas virškinimas gali būti vidurių pūtimo ar skrandžio sulčių ir turinio atpylimo į stemplę priežastimi. Refliuksas sukelia stemplės gleivinės uždegimą, rėmenį – tais atvejais skiriami rūgštingumą mažinantys vaistai. Vidurių pūtimą sumažinti padeda medicininė anglis.

Dempingo sindromas (angl. dumping – iškrovimas, išvertimas)

Gali būti ankstyvasis dempingo sindromas – tuoj po operacijos – ir vėlyvasis.

Ankstyvasis dempingo sindromas pasireiškia vos tik pavalgius, galvos svaigimu, šleikštuliu, smarkiai padažnėjusiu širdies plakimu, kartais sumažėjusiu kraujospūdžiu. Toks priepuolis gali trukti 10-15 minučių. Tai atsitinka dėl to, kad maistas, ypač saldus, pernelyg greitai pakliūna į plonąją žarną (sveikas skrandis į plonąją žarną maistą evakuoja porcijomis, ne viską iš karto). Staiga susikaupęs maistas plonojoje žarnoje sutraukia iš aplinkinių audinių ir organų skysčius, o tai sąlygoja staigų kraujospūdžio sumažėjimą ir kitus su tuo susijusius simptomus.

Ankstyvojo dempingo sindromo simptomų ryškumas silpnėja bėgant laikui. Sindromas pasireiškia silpniau, kai pacientas išmoksta valgyti dažnai, mažas porcijas, iš lėto. Patartina skysčius gerti tarpuose tarp maitinimosi, nes valgant ir geriant kartu, suvalgytas maistas praskiedžiamas ir dar greičiau patenka į plonasias žarnas. Patartina riboti rafinuoto cukraus vartojimą. Pavalgius naudinga atsipalaiduoti ir 15-30minučių pailsėti.

Vėlyvasis dempingo sindromas pasireiškia praėjus porai valandų po valgio ar praleidus maitinimą nustatytu laiku staigiu silpnumo priepuoliu, kartais netgi su sąmonės netekimu. Neretai priepuolio metu gali pykinti, drebėti kūnas. Vėlyvąjį dempingo sindromą išprovokuoja per daug greitai į plonąjį žarnyną su maistu patenkantys anglevandeniai, kurie, per žarnų sienelę patekę į kraują staiga ženkliai padidina gliukozės lygį kraujyje. Kaip atsaką į padidėjusį gliukozės lygį, kasa į kraują išskiria daug insulino, kuris staiga sumažina gliukozės lygį kraujyje. Tai ir sąlygoja aukščiau minimus simptomus. Jei pacientas patiria vėlyvojo dempingo sindromo simptomus, rekomenduojama laikytis tų pačių maitinimosi taisyklių, kaip ir ankstyvojo sindromo atveju – valgyti nedideles nesaldauds maisto porcijas. Ištikus priepuoliui, padeda gliukozės tabletė. Valgyti ir gerti skysčius rekomenduojama ne tuo pačiu metu.

Kartais gali būti atliekama ir chirurginė virškinamojo trakto korekcija.

Viduriavimas
Viduriavimas vargina todėl, kad skrandžio operacijos metu perkerpamas (vagotomija) klajoklis nervas (lot. n. vagus). Tuoj po operacijos kelias dienas ar savaites kol žarnynas vėl pradeda gerai funkcionuoti gali pasireikšti trumpi viduriavimo epizodai. Sunku prognozuoti, kiek tai gali tęstis kiekvienu individualiu atveju, kiek viduriavimo epizodų per dieną gali įvykti – vieni viduriuoja vieną kartą per parą, kiti kelis.

Rekomenduojama kas rytą išgerti vaistų nuo viduriavimo, pvz. loperamido. Jei viduriavimas susijęs su vagotomija, maisto pakeitimas jo nesumažins, tačiau jei pacientas įsitikina, kad vienas ar kitas maisto produktas pablogina situaciją, to maisto reikia vengti.

Vėmimas tulžimi
Vėmimas dažniausiai būna iš ryto pabudus. Pabudus jaučiamas skrandžio pilnumas ir skausmas. Išvemiamas skaidrus skystis su ruda tulžies priemaiša. Dažniausiai vėmimas tulžimi būna po dalies skrandžio pašalinimo. Vėmimas vargina pacientą, laimei, trunka neilgai. Gali būti vartojami vaistai nuo vėmimo, pvz. metoclopramidas. Jei vėmimas tulžimi nepraeina, nesumažėja, gali būti atliekama rekonstrukcinė operacija.

Vėlyvosios mitybos problemos

• Kalcio įsiurbimo sutrikimas
• Mažakraujystė (anemija) dėl vit. B12 ar geležies stokos
• Anastomozės (jungties) susiaurėjimas, sukeliantis apsunkintą nurijimą

Kalcio įsiurbimo sutrikimas
Sutrikimas išsivysto visiškai pašalinus skrandį. Kalcio trūkumas pasireiškia kaulų suminkštėjimu – osteomaliacija. Siekiant išvengti kaulų suminkštėjimo reikia nuolat vartoti Vit. D ir kalcio papildų. Šiuos vaistus išrašo gydytojas.

Mažakraujystė (anemija)
Esant mažakraujystei organizmo audiniai nepakankamai aprūpinami deguonimi ir nuolat jo stokoja. Po skrandžio operacijų dažna geležies deficito mažakraujystė, kai per mažai geležies gaunama su maistu arba kai sutrikęs geležies įsisąvinimas iš maisto.

Geležis yra labai svarbi medžiaga hemoglobinui, pernešančiam deguonį į audinius, kraujyje susidaryti. Po skrandžio operacijų geležies trūkumas susidaro dėl:
• sutrikusio geležies pasisavinimo iš maisto sumažėjus skrandžio sulčių kiekiui
• pernelyg greito maisto patekimo į plonasias žarnas – sutrumpėja geležies įsisąvinimo laikas
• jei dėl išplitusio naviko atlikta apeinamoji jungtis ir maistas aplenkdamas skrandį iš stemplės iš karto patenka į plonąją žarną, sumažėja gleivinės paviršius, per kurį vyksta geležies įsiurbimas į kraują
Geležies deficito anemija gydoma geležies preparatais ir maisto papildais turinčiais geležies.

Vitamino B12 trūkumas sukelia vitamino B12 stokos mažakraujystę. Vit. B12 organizmas pats negamina – jį gauna su maistu. Šis vitaminas būtinas raudonųjų kraujo kūnelių eritrocitų gamybai. Skrandžio gleivinės ląstelės gamina vidinį (Kastlio) faktorių, būtiną vit. B12 įsisąvinti. Pašalinus dalį ar visą skrandį, vidinio faktoriaus gaminama labai maža arba nebelieka visai – vystosi vitamino B12 stokos mažakraujystė. Ši mažakraujystė gydoma vit. B 12 injekcijomis. Visi pacientai, kuriems pašalintas skrandis, turi 1-2 kartus metuose vartoti vit B12. Vaistus išrašo šeimos gydytojas.

Anastomozės (jungties) susiaurėjimas.
Kai pašalinamas skrandis, apatinė stemplės dalis siūlėmis sujungiama su plonosios žarnos viršutiniu galu. Jungtis vadinama anastomoze. Kartais jungtis (ne dėl vėžio pasikartojimo) susiaurėja, išsivysto vadinamoji jungties striktūra. Dėl to sutrinka maisto nurijimas. Susiaurėjusi jungtis gali būti praplatinama įstatant specialų nedidelį prietaisą – stentą. Jei sunku nuryti, patartina valgyti skyst esnį, riebesnį maistą.

Chemoterapija – gydymas vaistais nuo vėžio. Šie vaistai sutrikdo vėžio ląstelių dalijimąsi ir augimą. Netgi kai skrandis pašalintas kartu su naviku ir artimaisiais limfmazgiais, gali būti, kad nedidelis kiekis vėžio ląstelių pasilieka ar jau iki operacijos būna nukeliavusios į kitus organus. Tai reiškia, kad ligos atsinaujinimo rizika ateityje išlieka.

Skrandžio vėžys yra jautrus chemoterapijai. Kai chemoterapija atliekama po operacijos, tai vadinama adjuvantine chemoterapija. Yra mokslinių tyrimų, patvirtinančių, kad chemoterapija po skrandžio operacijos esant ankstyvos stadijos vėžiui, sumažina ligos atsinaujinimo riziką. Tačiau kitų mokslininkų tyrimai to nepatvirtina. Dabartiniu metu adjuvantinė chemoterapija skiriama ne kiekvienu atveju, bet kai yra didelė ligos atsinaujinimo rizika, nors ir atlikta radikali operacija – pirminis navikas pažeidęs serozinį skrandžio sienelės sluoksnį, aptikti vėžio pažeisti 5-7 artimieji limfmazgiai, ir kt.

Kai operacinis gydymas negalimas dėl pernelyg didelės naviko apimties, chemoterapija gali būti taikoma prieš operaciją. Tai neoadjuvantinė chemoterapija. Ši chemoterapija taikoma siekiant sumažinti naviko apimtį ir po to atlikti operaciją.
Vėlyvų stadijų, išplitusio į kitas kūno sritis skrandžio vėžio atvejais chemoterapija taikoma siekiant sumažinti pirminio naviko, jo metastazių apimtis ir taip kontroliuoti ligos eigą. Tai paliatyvi chemoterapija.

Skrandžio vėžio chemoterapijai vaistai naudojami tirpalo, sušvirkščiamo arba sulašinamo į veną, forma.
Gydant taikomi chemoterapiojos ciklai (kursai), atliekami kas kelias savaitės. Tarp ciklų būna poilsio periodas, kai organizmas atsigauna nuo chemoterapijos šalutinių poveikių. Paprastai chemoterapija atliekama ligoninėje arba dienos stacionare gydytojų priežiūroje.

Pašaliniai chemoterapijos poveikiai

Sumažėjęs atsparumas infekcijoms
Chemoterapija slopina kaulų čiulpus, kraujyje sumažėja baltųjų kraujo kūnelių leukocitų. Dėl to kyla infekcijos pavojus. Taikant chemoterapiją nuolat atliekamas leukocitų kiekio kraujyje tyrimas. Gręsiant infekcijos pavojui, paskiriami antibiotikai. Pernelyg sumažėjus leukocitų kiekiui, skiriami ir naudojami leukocitų gamybą stimuliuojantys vaistai.
Būtina nedelsiant pranešti gydytojui, jei:

kūno temperatūra pakyla daugiau kaip 38°C
jei staiga pablogėja savijauta, nors temperatūra ir normali

Šiais atvejais atlikus kraujo tyrimą kartais tenka laikinai nutraukti chemoterapiją.

Pykinimas, vėmimas
Naudojant kai kuriuos chemoterapijos vaistus gali būti jaučiamas šleikštulys, pykinimas ir net varginti vėmimas. Esant šiems šalutiniams poveikiams naudojami vaistai nuo pykinimo – antiemetikai.

Burnos gleivinės skausmingumas ir išopėjimas.
Atliekant chemoterapiją kai kurie vaistai sukelia burnos gleivinės jautrumą, skausmingumą, atsiranda smulkių skausmingų opelių. Chemoterapinio gydymo metu būtina burnos priežiūra, nuolatiniai jos skalavimai. Išsivysčius opoms, skiriami vaistai joms gydyti.

Mažakraujystė (anemija).
Ji pasireiškia sumažėjus raudonųjų kraujo kūnelių eritrocitų kraujyje, sumažėjusiu hemoglobino lygiu. Jaučiamas silpnumas, nuovargis, dusulys. Ši mažakraujystė gydoma kraujo transfuzijomis į veną.

Mėlynės kūno paviršiuje, kraujavimas.
Chemoterapija gali slopinti trombocitų, gamybą. Dėl to sutrinka kraujo krešėjimas, gali pradėti kraujuoti gleivinės, ant kūno atsirasti mėlynių. Pastebėjus šiuos reiškinius, būtina apie tai pranešti gydytojui.

Plaukų nuslinkimas
Šis chemoterapijos šalutinis poveikis sukelia pacientams nerimą. Baigus gydymą, plaukai per 3–6 mėnesius atauga. Kol galva plika, galima dėvėti peruką, galvą aprišti skarele ar dėvėti kepurę.

Nuovargis
Ne visi pacientai vienodai jaučiasi chemoterapijos metu – vieni jų stengiasi ir gali gyventi beveik normalų gyvenimą, o kiti jaučiasi pavargę, netekę jėgų. Bet kokiu atveju, baigus gydymą sveikata pagerėja ir jėgos sugrįžta.

Viduriavimas
Skrandžio vėžį gydyti naudojami vaistai gali sukelti viduriavimą. Tai dažniausiai nutinka po kelių dienų pradėjus chemoterapiją. Užbaigus chemoterapiją viduriavimas savaime praeina. Jei viduriavimas stiprus, nepraeina, būtina apie tai pasikalbėti su gydytoju.

Ankstyva menopauzė
Kartais kai kurioms pacientėms po chemoterapijos išsivysto ankstyva menopauzė.
Kontracepcija.

Pacientams, kurie gydomi chemoterapija, nerekomenduojama pradėti kūdikio, nes vaistai gali sukelti vaisiaus vystymosi sutrikimų.

Šis metodas nėra naudojamas kaip pagrindinis gydyti skrandžio vėžį. Tai susiję su tuo, kad šalia skrandžio yra daug kitų svarbių pilvo srities organų – neįmanoma didele spindulių doze apšvitinti skrandį nepažeidžiant kaimyninių organų, nesukeliant rimtų pašalinių poveikių.

Kartais radioterapija gali būti taikoma siekiant pagerinti gydymo rezultatus, kai abejojama atliktos operacijos radikalumu bei kaip paliatyvi priemonė esant skausmams ar vėžio metastazėms.

Atskirais atvejais gali būti taikomas chemospindulinis gydymas – išplitusį vėžį gydyti taikoma chemoterapija kartu su radioterapija.

Pirmaisiais ir antraisiais metais po operacijos rekomenduojama tikrintis kas 3 mėnesius. Vėliau tikrinimaisi retesni – trečiaisiais ir ketvirtaisiais metais 2 kartus per metus, dar vėliau 1 kartą per metus. Jei tarpuose tarp tikrinimų išryškėja kokie nors ligos požymiai ar pablogėja bendra savijauta, reikia atvykti pas gydytoją nelaukiant numatyto laiko.

Sveikatos tikrinimo metu rekomenduojama atlikti krūtinės ląstos rentgeninį tyrimą, pilvo organų ultragarsinį tyrimą, likusios skrandžio dalies endoskopinį tyrimą, bendruosius bei biocheminius kraujo tyrimus.

Naujų skrandžio vėžio gydymo būdų paieška vyksta nuolat. Klinikiniai tyrimai atliekami siekiant moksliškai patikrinti naujų vaistų nuo vėžio poveikį, stebėti jau esamų vaistų naujų kombinacijų efektyvumą, palyginti, kuris vaistas veikia efektyviausiai, bet sukelia mažiausiai šalutinių poveikių, kuriais vaistais gydymas efektyviausias, bet pigiausias ir pan.

Jei parengtiniai tyrimai rodo, kad naujas gydymo būdas (sakysim, naujas vaistas nuo vėžio, hormonoterapijai ar biologinei terapijai skirtas vaistas) gali būti efektyvesnis nei jau žinomas, klinikiniai tyrimai atliekami naujam gydymui palyginti su esamu. Tai vadinama kontroliniu klinikiniu tyrimu ir tai yra vienintelis kelias moksliškai patikrinti naują gydymo būdą.

Tokiu būdu į klinikinę vėžio praktiką ateina vis daugiau naujų vaistų bei gydymo metodikų, leidžiančių ligą išgydyti, ilgiau kontroliuoti sergančiųjų ligos eigą, prailginti gyvenimo trukmę, pagerinti gyvenimo kokybę.

Kad naujas ir senas gydymo būdai būtų palyginti tiksliau, tai, kuriuo metodu bus gydomas pacientas, lemia atsitiktinė atranka, atliekama kompiuterio, o ne pacientą gydančio gydytojo. Įrodyta, kad jei gydymą parinks gydytojas ar pats pacientas, tai bus daroma nesąmoninga įtaka tyrimo rezultatams. Atsitiktinės atrankos kontroliniuose tyrimuose pusė pacientų gauna standartinį gydymą, kita pusė – naująjį gydymą, kuris gali pasirodyti esąs geresnis už standartinį arba ne. Gydymas laikomas efektyvesniu, jei efektyviau veikia prieš naviką, o jei abiejų būdų poveikis prieš naviką vienodas, tai pranašesnis tas, kuris sukelia mažiau šalutinių reiškinių.

Prieš įtraukdamas pacientą į klinikinį tyrimą, gydytojas turi turėti jo sutikimą. Pacientas apsisprendžia jam paaiškinus, kas tiriama, kodėl atliekamas tyrimas, kodėl pacientas pakviestas jame dalyvauti. Net ir sutikęs dalyvauti tyrime, pacientas visada gali atšaukti savo sprendimą bet kuriuo metu, jei jo nuomonė pasikeitė. Nusprendęs nebedalyvauti tyrime, jis gaus standartinį gydymą. Jei pacientas pasirinko dalyvauti tyrime ir jei pakliuvo į pacientų grupę, gaunančią gydymą naujuoju vaistu, jam paaiškinama, kad naujasis vaistas jau rūpestingai ištirtas parengtiniuose tyrimuose prieš galutinai ištiriant jį kontroliniuose klinikiniuose tyrimuose. Galbūt pasirodys, kad klinikinis tyrimas leido pacientui gauti gydymą, kuris efektyvesnis už įprastinį. Dalyvaujantys klinikiniuose tyrimuose pacientai padeda onkologijos mokslui žengti į priekį, tai gali pagerinti ne tik jų, bet ir kitų pacientų gydymo rezultatus ateityje.

Daugeliui šiuolaikinių mokslinių tyrimų reikia pacientų kraujo, kaulų čiulpų, navikų biopsijos medžiagos. Tyrėjai turi gauti paciento sutikimą naudotis šia medžiaga moksliniams tyrimams atlikti. Kai kurie mėginiai gali būti užšaldyti ir mokslo tikslams panaudoti vėliau, kai tam bus reikiamos sąlygos. Moksliniai tyrimai kartais užtrunka gana ilgai. Tada tyrimų rezultatai paskelbiami gerokai vėliau, apie juos pacientas gali ir nesužinoti, tačiau kitiems sergantiesiems moksliniai atradimai gali būti labai naudingi.

Informacija atnaujinta: 2026-04-27