Sėklidžių vėžys

Sėklidės vėžys nustatomas 1-2 iš 100 000 vyrų. Lietuvoje kasmet nustatoma apie 30-40 naujų sėklidės vėžio atvejų. Nors tai vienas iš retesnių susirgimų, tačiau paskutinių stebėjimų duomenimis, Lietuvoje juo suserga vis daugiau jaunų vyrų.

Sėklidės – tai pora vyro lytinių liaukų, esančių kapšelyje (mašnelėje), kuris yra iškart po varpa kūno išorėje – sėklidžių veiklai palankiausia temperatūra 2-5 laipsniais mažesnė už kūno temperatūrą. Sėklidėse gaminamos vyriškosios lytinės ląstelės spermatozoidai ir vyriškasis lytinis hormonas testosteronas. Mūsų klimato sąlygomis pirmieji spermatozoidai berniukams subręsta 14-15 jų amžiaus metais.

Sėklidės (pav.) yra kiek suploto kiaušinio pavidalo, suaugusio vyro vienos sėklidės tūris apie 20-30 ml. Kairioji sėklidė gali būti šiek tiek didesnė už dešiniąją. Prie kiekvienos sėklidės užpakalinio paviršiaus yra prigludęs kitas organas – pailgas, šiek tiek išlenktas 5-7 cm ilgio, 1 cm skersmens – sėklidės prielipas.

Sėklidę sudaro daugybė smulkiai išsivingiavusių sėklinių kanalėlių, įsiliejančių į sėklidės prielipo lataką, kuris savo ruožtu pereina į sėklinį lataką, o šis į sėklos išmetamąjį lataką, atsiveriantį į šlapimkanalį. Tarpus tarp kanalėlių užpildo intersticinis audinys.

Sėklinius kanalėlius iš vidaus iškloja spermatogeninis epitelis, kuriame vystosi spermatozoidai. Intersticiniame audinyje gaminamas vyriškasis lytinis hormonas testosteronas ir šiek tiek moteriškųjų hormonų. Spermatozoidai visiškai subręsta ir tampa judrūs, kai iš sėklinių kanalėlių patenka į prielipo lataką. Lytinio akto metu spermatozoidai iš sėklidės prielipo latako sėkliniu lataku nunešami į sėklos išmetamąjį lataką ir šlapimkanaliu į išorę.

Sėklidėse gaminamas testosteronas skatina spermatozoidų gamybą. Testosteronas sąlygoja vyriškumo požymius – vyriško tipo kūno plaukuotumą, barzdos augimą, vyriško balso, ryškios muskulatūros vystymąsi bei palaiko lytinį potraukį, gebėjimą atlikti lytinį aktą.

Limfa iš sėklidžių tekėdama limfagyslėmis pirmiausiai patenka į sėklides drenuojančius sritinius užpilvio (kitaip retroperitoninius) limfmazgius, išsidėsčiusius išilgai abipus aortos bei apatinės tuščiosios venos.

Riziką susirgti sėklidžiu vėžiu didina endokrininiai susirgimai (hormonų disbalansas), kuriuos gali sąlygoti genetiniai veiksniai ir mitybos ypatumai. Persirgtos infekcinės bei venerinės ligos taip pat didina sėklidžių vėžio riziką.

Sėklidės vėžio (seminomos ir neseminomos) rizikos veiksniai

Amžius. Dažniausiai suserga 20-45 metų amžiaus vyrai, tačiau gali susirgti ir jaunesnio bei vyresnio amžiaus asmenys.
Šeimos ligų istorija. Vyrai, kurių artimieji (brolis, tėvas) sirgo sėklidžių vėžiu, turi šiek tiek didesnę riziką susirgti šia liga.
Asmeninė ligų istorija. Tiems vyrams, kurie sirgo vienos sėklidės vėžiu, didesnė rizika susirgti kitos sėklidės vėžiu.
Kriptorchizmas – į kapšelį nenusileidusios abi sėklidės, monorchizmas – nenusileidusi viena sėklidė. Sėklidės vėžiu dažniau suserga vyrai, kuriems yra šie sėklidžių nusileidimo sutrikimai. Vaisiaus sėklidės yra pilvo ertmėje maždaug pirmo antro juosmens slankstelių lygyje. Vaisiui augant jos pamažu leidžiasi žemyn ir devintą nėštumo mėnesį nusileidžia į kapšelį. Kartais abi ar viena sėklidė lieka nenusileidusios į kapšelį. Sėklidės nenusileidžia maždaug 2-3 procentams išnešiotų ir apie 30 procentų neišnešiotų naujagimių. Jei jos lieka kirkšniniame kanale, dažniausiai per pirmuosius gyvenimo metus nusileidžia į kapšelį, bet jei lieka pilvo ertmėje, dažniausiai pirmaisiais gyvenimo metais vaikui atliekama sėklidžių nuleidimo operacija.
Klainfelterio sindromas. Tai genetinė liga, kai vyro chromosomų rinkinys ne XY, kaip turėtų būti, bet XXY – yra papildoma X chromosoma. Tai pasireiškia žemu vyriškųjų hormonų lygiu organizme, nevaisingumu, padidėjusiomis krūtimis, mažomis sėklidėmis. Vyrų, turinčių šį sindromą, sėklidžių vėžio rizika didesnė.
Rasė. Baltosios rasės vyrai serga dažniau.

Neįrodyta, kad sėklidės sužeidimas ar trauma padidintų sėklidės vėžio riziką.

Sėklidės vėžys apskritai nėra dažna liga, tačiau tai dažniausia onkologinė liga, kuria suserga jauni vyrai. Beveik visi susirgusieji šia liga išgydomi, ypač jei liga aptinkama ankstyvųjų stadijų.
Pakitimus sėklidėse aptikti gali patys vyrai, jei jie nuolat atlieka savo sėklidžių savityrą.
Būtina nedelsiant kreiptis į gydytoją apčiuopus mazgelį sėklidėje ar padidėjusią, patinusią sėklidę, susikaupus skysčiui, pajutus sunkumą, maudimą ar kitą neįprastą pojūtį kapšelyje. Tik dešimčiai procentų vyrų, kuriems buvo nustatytas sėklidės vėžys, mazgelis sėklidėje buvo skausmingas.
Šie simptomai gali atsirasti dėl daugelio priežasčių, dažniausiai ne dėl piktybinio proceso. Tačiau kiekvienu atveju, net jei padidėjusi sėklidė ir neskausminga, pacientą turi apžiūrėti gydytojas.
Reikia prisiminti, kad dabar sėklidės vėžys beveik visada pagydoma liga, ypač jei nustatoma ankstyvųjų stadijų, o ir vėlyvesnių stadijų liga dažnai gydoma sėkmingai. Ligos gydymas nesumažina lytinės potencijos, dažniausiai išlieka galimybė turėti vaikų.

Kiti simptomai gali būti susiję su sėklidės vėžiu, bet galimi ir dėl visai kitų priežasčių:

apatinės pilvo dalies ar kirkšnies srities maudimas ar bukas skausmas,
nugaros maudimas ar skausmas,
krūtų ar krūtų spenelių padidėjimas (kai kurie sėklidžių navikai produkuoja moteriškus hormonus),
skausmas krūtinėje, padažnėjęs kvėpavimas, atsikosėjimas kraujingais skrepliais – ligai išplitus (metastazės plaučiuose).

Sergant sėklidžių ligomis, jos gali būti:

skausmingos,
padidėti ar sumažėti,
jose gali atsirasti mazgų ar susikaupti skysčio;
gali atsirasti tokios problemos, kaip nevaisingumas, lytinės potencijos sumažėjimas ar išnykimas.

Atlikti sėklidžių savityrą turėtų būti įprantama jau nuo pat paauglystės. Tai kelias minutes užtrunkanti procedūra, kurią atlikti pakanka vieną kartą per mėnesį. Geriausiai, pasirinkti pirmą mėnesio dieną ar kitą, lengviau įsimenama.

Reguliariai atlikdamas sėklidžių savityrą, jaunuolis ar vyras žino, kaip atrodo sveikos sėklidės, todėl lengvai supras, jei atsiras kokių nors pokyčių jose. Geriausia savityrą atlikti iškart po vonios ar dušo, kai kapšelis nuo šilumos atsipalaidavęs – tada lengva pajusti sėklides. Rekomenduojama abi sėklides apčiuopti vienu metu, švelniai ridinėjant jas tarp nykščio ir kitų rankos pirštų – sveikų sėklidžių konsistencija standi, paviršius slidus, lygus. Normalu, jei viena sėklidė šiek tiek didesnė už kitą ir guli šiek tiek žemiau nei kita.

Kaip tirti?

Paimkite sėklidės į rankas taip, kad nykštys ir pirštai gerai jaustų visas sėklidės puses.

Lengvai paspausdami apčiuopkite kapšelyje esančius organus.

Pirmiausia užčiuopiamas sėklidės priedelis, kuris randasi sėklidės viršuje. Jis jaučiamas kaip pailga slidi kremzlė.
Toliau surandamas sėklinis virželis, kuris kyla aukštyn nuo sėklidės ir jaučiamas kaip standus, tolygus vamzdelis.
Galiausiai užčiuopiama pati sėklidė, kuri yra vidutinio kietumo, lygiu paviršiumi, kiaušinio formos.

Tokiu būdu ištyriamos abi sėklidės. Suradę kokius nors pakitimus (mazgelius, sukietėjimus, sėklidės padidėjimą ar kt.) arba ką nors įtardami – būtinai kreikitės į gydytoją, geriausiai – urologą.

Pirmiausia gydytojas išklausys Jūsų nusiskundimus, apžiūrės sėklides, kitus organus, paskirs tyrimus. Neretai gydytojas, apžiūrėjęs sėklides, apytikriai gali įvertinti, ar pakitimai panašūs į būdingus sėklidžių vėžiui. Siekiant pakitimus įvertinti tiksliau atliekamas sėklidžių tyrimas ultragarsu. Šis tyrimas leidžia tiksliau įvertinti, ar mazgas sėklidėje arba sėklidės padidėjimas yra dėl vėžio ar dėl kitos priežasties.

Tačiau vienintelis būdas iki galo ištirti ir patvirtinti vėžio diagnozę yra chirurginė operacija. Operacijos metu chirurgas paima nedidelį gabalėlį pakitusios sėklidės audinio, kurį patologas skubiai ištiria mikroskopu. Jei nustatomas sėklidės vėžys, tuomet atliekama orchofunikulektomija, t. y. pašalinama visa sėklidė. Pašalintą sėklidę patologas ištiria mikroskopu patikslindamas naviko tipą.

Po šios operacijos kitą dieną pacientas jau gali vykti į namus. Jei vėžys nėra išplitęs už sėklidės ribų, gali būti, kad pakaks atliktos orchofunikulektomijos, kitokio gydymo nereikės. Tačiau keletą metų reikės nuolat tikrintis sveikatą.

Vienos sėklidės pašalinimas neturi įtakos vyro lytiniam pajėgumui, neužkerta galimybės turėti vaikų.

Kiti tyrimai
Jei, ištyrus sėklidės audinius nustatomas vėžys, atliekiami tyrimai, siekiant nustatyti, ar vėžys neišplitęs į kitų kūno sričių organus.

Atliekami kai kurie arba visi žemiau minimi tyrimai.

Vėžio žymenys
Kai kurie sėklidžių navikai gamina tam tikras medžiagas, vadinamas vėžio žymenimis. Svarbiausios jų yra alfa fetoproteinas (AFP), beta chorioninis gonadotropinas (hCG), laktatdehidrogenazė (LDH). Pagal šių medžiagų padidėjimo lygį kraujyje galima spręsti ir apie sėklidės vėžio išplitimą, numatyti gydymo efektyvumą.
Šių žymenų lygis kraujyje nuolat tiriamas ir per visą gydymo laikotarpį stebint gydymo efektyvumą bei vėliau, kai visiškai užbaigus gydymą atliekamas paciento sveikatos stebėjimas.

Rentgeninis krūtinės ląstos tyrimas
Paprastai rentgeninis tyrimas atliekamas siekiant išaiškinti, ar nėra sėklidės vėžio metastazių plaučiuose.

Kraujo tyrimu nustatomas bendra organizmo būklė, reakcija į susirgimą. Kraujo tyrimas atspindi inkstų, kepenų ir kitų organų, jų sistemų veiklą, sugebėjimą atlikti pagrindines funkcijas. Kraujas imamas iš piršto ir iš venos.

Šlapimo tyrimas suteikia gydytojui informaciją apie inkstų darbą, ar nėra uždegimo, kitų pakitimų šlapimo organuose.

Echoskopija parodo apžiūrimų organų struktūrą, jos pakitimus, organų tarpusavio santykį. Echoskopijos pagalba galima atlikti kai kurias gydomąsias bei diagnostines procedūras. Tyrimas kartais reikalauja papildomo paruošimo (pvz., klizmų).

Izotopinis tyrimas atliakamas tikslu išaiškinti inkstų veiklą, šlapimo nutekėjimą iš inkstų. Tai tyrimas, kuriuo metu į veną suleidžiamos greitai suyrančios radioaktyvios medžiagos, kurias registruoja spacialus aparatas.

Inrtaveninės urogramos – tai rentgeno tyrimas, kurį gali paskirti gydytojas papildyti žinias apie šlapimo sistemą. Jo metu į veną leidžiami medikamentai, kuriuos išskiria inkstai. Tie preparatai užpildo šlapimo sistemos ertmes ir matomi rentgeno nuotraukose, kurios atliekamos tam takrais laiko intervelais. Šis tyrimas reikalauja specialaus organizmo paruošimo.

Kompiuterinė tomografija (KT)
KT – ištobulintas, šiuolaikinis rentgeninio tyrimo metodas, atliekamas sudėtingais aparatais – kompiuteriniais tomografais. Atlikus šį tyrimą, gaunama serija tiriamosios kūno dalies skersinių rentgeno vaizdų. Skersiniuose rentgeno vaizduose organai matomi iš tokios projekcijos, lyg tiriamoji kūno dalis būtų skersai „supjaustyta“. Tik šiuo atveju „pjūvius“ atlieka rentgeno spindulių pluoštas. Kiekviename rentgeno vaizde matomi visi tame „pjūvyje“ esantys organai, jų pakitimai.
Tyrimas neskausmingas, atliekamas pacientui gulint, tačiau ramiai išgulėti tenka 30-40 minučių. Po tyrimo pacientas gali eiti namo.
Sėklidės vėžio atveju atliekama dubens, pilvo srities, krūtinės ląstos KT, siekiant nustatyti, ar nėra vėžio metastazių pilvo srities limfmazgiuose, pilvo organuose, plaučiuose. Gali būti atliekama, jei reikia, ir kitų kūno sričių KT.
Kartais prieš atliekant KT duodama išgerti ar sušvirkščiama į veną kontrastinės medžiagos (jodo preparatai). Kontrastinė medžiaga padidina rentgeno vaizdų kontrastingumą, tai leidžia geriau įvertinti esamus pakitimus. Jei pacientas yra alergiškas jodo preparatams, jis prieš tyrimą apie tai būtinai turi informuoti radiologą, atliekantį KT.

Magnetinio rezonanso tyrimas
Šis tyrimas panašus į kompiuterinės tomografijos metodą, atliekamas panašiu tikslu, tačiau skiriasi tuo, kad kūno vaizdai gaunami ne veikiant rentgeno spinduliams, o stipriam magnetiniam laukui. Atliekant tyrimą pacientas guli ant specialaus stalo, esančio metaliniame cilindre, kurio abu galai atviri. Tyrimas visai neskausmingas, trunka apie 30 minučių. Šis tyrimas gali būti nemalonus tiems asmenims, kurie bijo uždarų erdvių. Magnetinio rezonanso tomografija naudojama nebūtinai kiekvienu sėklidžių vėžio atveju.
Magnetinio rezonanso tomografo magnetas yra galingas, todėl prieš procedūrą būtina nusiimti visus metalinius daiktus (laikrodį, papuošalus ar kt.). Šio tyrimo negalima atlikti asmenims, turintiems po oda implantuotą širdies stimuliatorių arba kūno viduje metalines kabutes, kuriomis kažkada atliktos operacijos metu buvo susiūti audiniai.

Galimi ir kiti, auksčiau neaprašyti tyrimai. Tyrimų kiekį ir eiliškumą parenka gydantis gydytojas.

Vėžio išplitimą apibūdinti onkologijoje vartojama sąvoka „vėžio stadijos“.
Apibūdinti ligos išplitimą, t. y. stadiją, naudojama TNM simbolių sistema:
T – reiškia naviko dydį
N – sritinius limfmazgius
M – vėžio metastazes tolimuose nuo pirminio naviko vidaus organuose

Sėklidės vėžio stadijai patikslinti pasitelkiamos vėžio žymenų (S) reikšmės.

Galimi šie sėklidžių vėžio T, N, M ir S variantai:

Tis (carcinioma in situ) – piktybiniai pokyčiai yra tik pačiose sėklinių kanalėlių epitelio ląstelėse, procesas neperžengęs ląstelės ribų.
T1 – navikas yra tik sėklidėje ir sėklidės prielipe
T2 – navikas įaugęs į sėklidę supančias kraujagysles ir limfagysles
T3 – navikas įaugęs į sėklinį lataką
T4 – navikas įaugęs į kapšelį

N0 – sritiniuose limfmazgiuose metastazių nėra
N1 – metastazinio sritinio limfmazgio didžiausias matmuo ne didesnis kaip 2 cm arba padidėję keli limzmazgiai, kurių nė vieno skersmuo nesiekia 2 cm
N2 – metastazinio sritinio limfmazgio didžiausias matmuo didesnis negu 2 cm, bet ne didesnis negu 5 cm arba yra keli metastaziniai limfmazgiai, kurių kiekvieno skersmuo didesnis nei 2 cm, bet ne didesnis kaip 5 cm
N3 – pažeisto limfmazgio didžiausiais matmuo viršija 5 cm

M0 – kituose organuose metastazių nėra
M1 – yra tolimųjų metastazių
M1a – yra metastazių plaučiuose arba nesritiniuose limfmazgiuose, pvz., antraktikaulinės srities
M1b – yra metastazių kituose organuose, pvz., smegenyse, kepenyse

Sx – duomenų apie vėžio žymenis nėra
S0 – vėžio žymenų reikšmės kraujyje normalios

S1, S2, S3 reikšmės nurodo vėžio žymenų atitinkamą padidėjimą:

	LDH		ßhCG (mIU/ml)		AFP ng/ml
S1	mažiau negu 1,5 karto viršija normą	ir	<5000	ir	<1000
S2	1,5-10 kartų viršija normą	arba	5000-50000	arba	1000-10000
S3	daugiau negu 10 kartų viršija normą	arba	>50000	arba	>10000

Ligos stadija nustatoma, kai, ištyrus pacientą, įvertinama TNM reikšmių kombinacija: kokio dydžio navikas (T), ar yra metastazių sritiniuose limfmazgiuose (N) ir kituose tolimuose organuose (M), kokia S reikšmė.

0 stadija (Tis, N0, M0) – piktybiniai pokyčiai yra tik pačiose sėklinių kanalėlių epitelio ląstelėse

I stadija (bet koks T, N0, M0, Sx) – bet kokia T reikšmė nesant jokių išplitimo į sritinius limfmazgius ar kitus organus požymių, duomenų apie vėžio žymenis nėra. Pirma stadija dar skirstoma:
I A stadija (T1, N0, M0, S0) – vėžys apima tik sėklidę arba sėklidę ir sėklidės prielipą, naviko invazijos į sėklinį lataką, sėklidės kraujagysles bei limfagysles nėra. Vėžys gali būti pažeidęs vidinį sėklidės dangalą (balzganąjį). Liga neišplitusi į limfmazgius ar kitus organus. Vėžio žymenys kraujyje yra normalūs.
I B stadija (T2, T3, ar T4, N0, M0, S0) – sėklidės navikas gali būti pažeidęs ir išorinį sėklidės dangalą (tunica vaginalis), sėklidės kraujagyles, limfagysles, išplitęs į sėklinį lataką arba ir į mašnelę. Tačiau vėžys nėra išplitęs į sritinius limfmazgius bei kitus organus. Vėžio žymenų reikšmės normalios.
I S stadija (bet kokia T reikšmė, N0, M0, S1-3) – naviko T reikšmė gali būti bet kokia, bet sritiniuose limfmazgiuose ir kituose organuose ligos metastazių nėra. Vėžio žymenų reikšmės padidėjusios.

II stadija (bet kokia T reikšmė, N1–3, M0, Sx) – vėžys iš sėklidės išplitęs į bet kuriuos sritinius limfmazgius, bet nepažeidęs kitų sričių limfmazgių bei kitų toli esančių organų. Vėžio žymenų kraujyje reikšmės nežinomos. Antroji stadija dar skirstoma:
II A stadija (bet kokia T reikšmė, N1, M0, S0–1) – sėklidės vėžys pažeidęs sritinius užpilvio limfmazgius, pažeistų limfmazgių diametras ne didesnis kaip 2 cm (N1); jei buvo atliktas chirurginis limfmazgių pašalinimas, pažeistų limfmazgių aptikta ne daugiau kaip penki. Vėžio žymenų reikšmės arba normalios, arba nežymiai padidėjusios. Duomenų apie kitų sričių, išskyrus užpilvio, limfmazgių pažeidimą nėra.
II B stadija (bet kokia T reikšmė, N2, M0, S0–1) – sėklidės vėžys pažeidęs sritinius užpilvio limfmazgius, iš kurių mažiausiai 1 limfmazgio didžiausias matmuo viršija 2 cm, bet nė vieno pažeisto limfmazgio didžiausias matmuo neviršija 5 cm (N2); arba chirurginio limfmazgių pašalinimo atveju aptiktas mažiausiai 1 limfmazgis, kurio didžiausias matmuo yra tarp 2 ir 5 cm, arba aptikti daugiau nei 5 pažeisti limfmazgiai, kurių nė vieno didžiausias matmuo neviršija 5 cm. Vėžio žymenų reikšmės arba normalios, arba nežymiai padidėjusios. Duomenų apie kitų sričių, išskyrus užpilvio, limfmazgių pažeidimą nėra.
II C stadija (bet kokia T reikšmė, N3, M0, S0-1) – sėklidės vėžys pažeidęs sritinius limfmazgius, iš kurių mažiausiai 1 limfmazgio didžiausias matmuo viršija 5 cm (N3). Vėžio žymenų reikšmės arba normalios, arba nežymiai padidėjusios. Duomenų apie kitų sričių, išskyrus užpilvio, limfmazgių pažeidimą nėra.

III stadija (bet kokia T reikšmė, N0-3, M1, Sx) – sėklidės vėžys išplitęs į tolimų sričių limfmazgius arba į kokį nors kitą organą; vėžio žymenų kraujyje reikšmės nežinomos. Trečioji stadija dar skirstoma:
III A stadija (bet kokia T reikšmė, N0-3, M1a, S0-1) – sėklidės vėžys išplitęs į tolimų sričių limfmazgius arba į plaučius. Vėžio žymenų kraujyje reikšmės arba normalios, arba nežymiai padidėjusios.
III B stadija (bet kokia T reikšmė, N1–3, M0, S2 arba bet kokia T reikšmė, N0-3, M1a, S2) – sėklidės vėžys išplęs į sritinius limfmazgius (nuo N1 iki N3) ir/arba į plaučius, bet į jokius kitus vidaus organus. Vėžio žymenų kraujyje reikšmės nuolat žymiai padidėjusios.
III C stadija apima vieną ar abu variantus:
• (bet kokia T reikšmė, N1-3, M0, S3 arba bet kokia T reikšmė, N1-3, M1a, S3) – vėžio žymenų reišmės žymiai padidėjusios (S3), vėžys išplitęs mažiausiai į vieną nesritinį limfmazgį ar plaučius
• (bet kokia T reikšmė, bet kokia N reikšmė, M1b, bet kokia S reikšmė) – sėklidės vėžys išplitęs ir į kitus negu plaučiai organus (kepenis, smegenis).

Ligos atkrytis (recidyvas) – ligos atsinaujinimas jau po atlikto gydymo.

Sėklidžių vėžio tipas nustatomas atlikus naviko audinio mikroskopinį ištyrimą. Daugiau nei 95% visų sėklidžių piktybinių navikų išsivysto iš sėklinių latakėlių epitelio – tai seminomos ir neseminomos (kitaip germinogeniniai navikai).

40-45% iš jų yra tikrosios seminomos, jos paprastai auga iš lėto ir yra labai jautrios gydymui. Neseminomos auga ir išplinta greičiau nei seminomos.

Neseminomos gali būti:

embrioninė karcinoma
choriokarcinoma – retas, bet agresyvios eigos navikas
trynio maišo karcinoma – dažniau pasitaiko jauniems berniukams
teratoma – gali būti gryna teratoma, bet gali būti ir mišrus navikas, turintis, pavyzdžiui, teratomos ir embrioninės karcinomos elementų.

Kartais sėklidės navikas būna mišus – turi ir seminomos, ir neseminomos požymių.

Sėklidžių seminoma dažniau pasitaiko 25-55 metų vyrams, neseminoma – dažniau 15-35 metų amžiaus vyrams.

Labai reti sėklidės stromos – Leidigo ir Sertolio ląstelių navikai.

Sėklidėje gali išsivystyti ne Hodžkino limfomos tipo navikas, tuomet gydoma taip, kaip sergančiuosius ne Hodžkino limfoma.

Retai pasitaikantys sėklidžių navikai

Leidigo ląstelių sėklidės navikas
Leidigo ląstelės yra sėklidės intersticiniame audinyje, užpildančiame tarpus tarp sėklinių kanalėlių. Jos gamina vyriškąjį lytinį hormoną testosteroną ir šiek tiek moteriškųjų hormonų.

Leidigo ląstelių navikai reti – sudaro tik 1 % iš visų sėklidės navikų.

3 iš 4 Leidigo ląstelių sėklidžių naviku sergančiųjų – suaugę vyrai. Jiems liga pasireiškia sėklidės padidėjimu, kartais krūtų padidėjimu (ginekomastija), seksualinio potraukio sumažėjimu.

1 iš 4 sergančiųjų – jauni berniukai. Jiems liga pasireiškia ankstyvu lytiniu subrendimu – anksčiau atsiranda gaktos plaukuotumas, padidėja genitalijos, suvyriškėja balsas, taip pat augant navikui padidėja nesveikoji sėklidė. Ankstyvas lytinis subrendimas įvyksta dėl to, kad navikas gamina lytinius hormonus.

Leidigo ląstelių sėklidės navikai auga lėtai ir dažniausiai būna nepiktybiniai – pakanka tik atlikti pažeistos sėklidės pašalinimo operaciją.

Kartais šis navikas supiktybėja, tuomet atliekama didesnės apimties operacija – pašalinami ir pilvo limfmazgiai. Operacija yra pagrindinis šių navikų gydymo būdas, nes jie nėra jautrūs radioterapijai ar chemoterapijai.

Sertolio ląstelių sėklidės navikai
Tai labai reti sėklidės navikai, paprastai pasireiškia vaikystėje. Sertolio ląstelių yra sėklinių kanalėlių vidiniame epitelio sluoksnyje, jos dalyvauja formuojantis antriniams vyriškiesiems lytiniams požymiams bei spermos gamyboje. Dažniausiai šių ląstelių navikai nepiktybiniai, tačiau kartais būna ir piktybiniai, plintantys į pilvo limfmazgius ir kitus organus.

Kartais Sertolio ląstelių navikai gamina moteriškuosius hormonus, tuomet vyrui nustoja augti barzda, padidėja krūtys, sumažėja lytinis potraukis.

Esant nepiktybiniam Sertolio ląstelių navikui pakanka operaciniu būdu pašalinti pažeistą sėklidę. Piktybinio naviko atveju atliekama didesnės apimties operacija – kartu pašalinami ir pilvo limfmazgiai. Chemoterapija ar radioterapija nenaudojama.

Sėklidžių vėžio gydymas paprastai būna labai sėkmingas, dauguma vyrų visiškai pagydomi, net jeigu vėžys ir peržengęs sėklidės ribas.

Gydymas parenkamas priklausomai nuo vėžio rūšies (seminoma ar neseminoma), išplitimo laipsnio, bendrosios paciento sveikatos būklės.

Kai atliekama pažeistos sėklidės orchofunikulektomija, aptariama tolesnė ligos gydymo taktika.

Yra 3 pagrindinės sėklidės vėžio gydymo rūšys – chirurginis gydymas, chemoterapija, radioterapija. Sėklidės vėžio atveju būtina pašalinti seklidę. Vėliau gali tekti gydyti radioaktyviais spinduliais ar taikyti polichemoterapiją.

Operacinis gydymas
Sėklidės pašalinimas – operacija, kuri atliekama perpjaunant kapšelio odą ar pašalinant sėklidė su priedeliu, sėkliniu virželiu. Operacija gali būti atliekama tiek bendroje nejautroje (pilnai užmiegant), tiek spinalinėje narkozėje (suleidus medikamentus į nugaros smegenų dangalus), – tuomet išnyksta jutimai apatinėje kūno dalyje. Galima ir vietinė nejautra.

Būtina žinoti, kad vienos likusios sėklidės pakanka normaliam lytiniam gyvenimui bei apvaisinimui.

Chemoterapija

Esant reikalui, gydytojas skiria medikamentai, veikiančias vėžines ląsteles. Dažniausiai skiriami keli medikamentai pagal tam tikras schemas. Jie gali būti leidžiami į veną, į raumenis. Šie medikamentai stabdo vėžinių ląstalių dauginimąsi, jų vystymąsi ir augimą.

Spindulinis gydymas

Priklausomai nuo ląstelių, rastų pakitusioje sėklidėje, gali būti paskirtas gydymas radioaktyviais spinduliais. Specialiais aparatais, kuriuose randasi radioaktyvus elementai, pagal gydytojo radioterapeuto paruoštą planą bus švitinamos tam tikros kūno vietos. Paprastai gydymo kursas trunka ilgai nuo 10 iki 20 seansų. Gali būti švitinamos įvairios kūno vietos: kirkšnis, pilvo apatinė ar viršutinė dalis, krūtinė. Tai priklauso nuo randamų pakitimų.

Vėlyvieji sėklidžių vėžio gydymo šalutiniai poveikiai

Poveikis antriniams piktybiniams navikams išsivystyti
Mokslininkai aiškinasi, kokią įtaką kitiems navikams, t. y. antriniams piktybiniams navikams, išsivystyti turi pacientų gydymas chemoterapija ir radioterapija. Manoma, kad rizika, nors ir nedidelė, susirgti kitomis piktybinėmis ligomis ateityje yra. Šiuolaikinės chemoterapija ir radioterapija labai sumažina antrinių navikų galimybę, palyginti su ankstesnių metų sėklidės vėžio gydymu. Visgi mokslininkai informuoja, kad pacientų, gavusių chemoterapiją ir/ar radioterapiją, rizika susirgti kita kokia nors piktybine liga padidėja 2-3 kartus.

Vaisingumas
Šis klausimas yra opus sergantiesiems sėklidės vėžiu. Šiems pacientams spermos gaminimasis kartais būna sumažėjęs jau ir prieš gydymą. Prieš pradedant ligos gydymą pacientas turėtų žinoti, ar pakankamai spermos yra dabar, koks bus gydymas – radioterapija ar chemoterapija, kiek truks gydymas, ar operacijos metu chirurgas išsaugos nervus, atsakingus už ejakuliaciją. Sumažėjęs spermos kiekis paties gydymo metu nebūtinai reiškia, kad vyras bus nevaisingas po gydymo – laikui bėgant spermos kiekis vėl padidėja. Bet tiems, kuriems prieš gydymą spermos buvo mažiau, laikui bėgant vis dėlto jos gali nebūti pakankamai, todėl šie pacientai, esant galimybei, turi dar prieš gydymą pasidėti spermos atsargas į spermos banką. Šiuo klausimu tikslinga gydytojo andrologo konsultacija.

Poveikis testosterono gamybai
Jei dėl ligos ir gydymo sumažėja gaminamos spermos kiekis, gali būti, kad ir testosterono lygis bus nepakankamas. Tokiais atvejais pacientams reikia vartoti pakaitinę testosterono terapiją – papildyti testosterono trūkumą jiems skiriami testosterono preparatai.

Gydymas ligai recidyvavus

Ligai recidyvavus tik užpilvio limfmazgiuose, gali pakakti vien chemoterapijos, jei po chemoterapijos užpilvyje ar kitose srityse lieka naviko liekanų, gali būti taikomas jų pašalinimas operaciniu būdu.

Radikali orchofunikulektomija
Paprastai sėklidės vėžio gydymas pradedamas nuo naviko pažeistos sėklidės pašalinimo operacijos – orchofunikulektomijos. Sėklidė pašalinama atlikus audinių pjūvį atitinkamos pusės kirkšnies srityje. Operacija siekiama gydyti tiek ankstyvųjų stadijų, tiek išplitusį sėklidės vėžį nepaisant jo tipo (seminoma ar neseminoma) ir patikslinti diagnozę atlikus operacinės medžiagos mikroskopinį ištyrimą. Po šios operacijos, jei liga nėra niekur kitur išplitusi, vėžio žymenų lygis kraujyje normalizuojasi. Esant ankstyvosios stadijos sėklidės vėžiui, gydyti dažnai pakanka vien šios operacijos. Išplitusio vėžio atvejais orchofunikulektomija gali būti atidėta ir atliekama po to, kai bus visiškai užbaigta chemoterapija.

Pašalinus sėklidę testosterono lygis kraujyje paprastai išlieka nepakitęs, nes jo pakankamai pagamina sveikoji sėklidė. Sveikoji sėklidė pagamina ir pakankamai spermos, todėl po vienos sėklidės pašalinimo vyras gali būti vaisingas. Vis dėlto vyrai, kuriems nustatytas sėklidės vėžys, būna dažniau nevaisingi negu asmenys, nesirgę šia liga – ir netgi tada, kai liga dar nėra nustatyta ir operacija neatlikta. Tai susiję su tuo, kad vėžys pats savaime gali būti nevaisingumo priežastimi.

Reti atvejai, kai vienu metu abi sėklidės būna pažeistos vėžio arba vėžys vėliau išsivysto ir kitoje sėklidėje (2%). Kai pašalinamos abi sėklidės (abipusė orchofunikulektomija), tuomet vyras nebegali įprastu būdu turėti palikuonių. Jei yra sąlygos, prieš atliekant abipusę orchofunikulektomiją gydytojai rekomenduoja paimti spermos atsargų ir laikyti jas spermos banke tol, kol rasis poreikis turėti palikuonių.

Jei pašalintos abi sėklidės, pacientui skiriama pakaitinė hormonų terapija dėl testosterono trūkumo organizme.

Retroperitoninė limfadenektomija
Tai chirurginė operacija, kurios metu pašalinami užpilvio srities (retroperitoniniai) limfmazgiai, atliekantys sėklides drenuojančių sritinių limfmazgių funkciją. Ši operacija atliekama dviem atvejais:
a) kai nustatytas I arba II A stadijos sėklidės vėžys – neseminoma
b) kai lieka padidėjusių užpilvio limfmazgių užbaigus išplitusio sėklidės vėžio chemoterapiją. Neseminomos atveju operacija atliekama, jei likusių po chemoterapijos limfmazgių skersmuo didesnis nei 1 cm. Esant seminomai, jei likusių limfmazgių konglomeratų skersmuo mažesnis negu 3 cm, paprastai jie nešalinami, bet aktyviai stebimi, ar nedidėja, atliekant KT tyrimus.

Retroperitoninė limfadenektomija dažniausiai yra atvira operacija – operacinis pilvo sienos audinių pjūvis atliekamas nuo pilvo vidurio žemyn. Tačiau atliekamos ir operacijos panaudojant laparoskopą, tobulinama jų atlikimo technika. Šių operacijos metu atliekami keli labai nedideli pilvo sienos pjūviai, pacientas po tokios operacijos greičiau pasveiksta.

Pastebėta, kad pacientams, kuriems nustatyta I stadijos sėklidės neseminomos diagnozė, atliekant retroperitoninę limfadenektomiją 30% atvejų aptinkamos metastazės užpilvio limfmazgiuose (esant šios stadijos ligai, jų neturėtų būti). Kitaip tariant, operacija parodo, kad tokiais atvejais susiduriama ne su I, o su II stadijos liga. Gydytojai, vadovaudamiesi mikroskopiniu pašalintos sėklidės ištyrimu, dabartiniu metu gali patikimiau nustatyti, kuris I stadijos sėklidės navikas turi didesnę riziką greičiau išplisti į sritinius užpilvio limfmazgius, t. y. kuriems pacientams didesnė tikimybė, kad retroperitoninės limfadenektomijos metu bus aptikta vėžio metastazių limfmazgiuose ir po operacijos reikės taikyti chemoterapiją. Sprendimas atlikti ar ne limfadenektomiją priimamas vadovaujantis individualiais paciento rizikos veiksniais.

Jei atlikus limfadenektomiją nustatoma minimali (atitinkanti N1) sėklidės vėžio pažeistų užpilvio limfmazgių apimtis, 90% atvejų gydymas būna visiškai sėkmingas, 10 % atvejų liga recidyvuoja. Jei limfmazgių pažeidimas atitinka N2 ar N3 apimtį, visiškai sėkmingas gydymas būna 50% atvejų, kitais 50% atvejų liga recidyvuoja. Retroperitoninės limfadenektomijos nauda ta, kad patikimiau įvertinamas ligos išplitimas, išvengiama nuolatinio KT tyrimo kartojimo siekiant stebėti limfmazgių pokyčius, tiksliau nustatoma, kuriems pacientams nebūtina chemoterapija.

Panašiai kaip I stadijos neseminomos atveju retroperitoninė limfadenektomija gali padėti nustatyti metastazes limfmazgiuose, kurių nepavyko aptikti tiriant pacientą prieš operaciją. Esant II A stadijos neseminomai su šios operacijos pagalba gali būti nustatyta, kad limfmazgiai, atrodę pažeisti vėžio, iš tiesų nėra pažeisti, t. y. tikroji ligos stadija yra I. Taip pasitaiko nuo 2 iki 40 % atvejų ir tada pacientai išvengia chemoterapijos.

Pacientai gali patirti kai kuriuos šalutinius retroperitoninės limfadenektomijos poveikius, tokius kaip žarnų nepraeinamumas ar infekcija. Ši operacija nedaro įtakos erekcijai, bet gali turėti įtakos vaisingumui dėl poveikio nervams, reguliuojantiems spermos išsiliejimą lytinio akto metu. Turint galvoje, jog 70% pacientų gali būti išgydyti vien tik atlikus jiems sėklidės pašalinimo operaciją, atlikta dar ir retroperitoninė limfadenektomija jų gydymo rezultatams įtakos nebeturi, tačiau nauda ta, kad pacientas išvengia dažno KT atlikimo, siekiant stebėti, ar neatsiranda užpilvio limfmazgių pokyčių.

Nepaisant operacinio gydymo, apie 10% sėklidės vėžio atvejų recidyvuoja, netgi, jei užpilvio limfmazgiuose nebuvo aptikta vėžio metastazių. Jei tarp pašalintų užpilvio limfmazgių yra pažeistų vėžio, ligos recidyvo rizikai sumažinti gali būti atliekama 2 kursų chemoterapija – recidyvo rizika sumažėja iki 1%. Tačiau pagrįsta ir „stebėjimo ir laukimo“ taktika (aktyvi stebėsena), kai gydymas chemoterapija atliekamas tik ligos recidyvo atveju – jei ligos recidyvas atliekant aktyvią stebėseną nustatomas anksti, 95 % atvejų liga pagydoma atlikus 3 chemoterapijos kursus.

Retroperitoninė limfadenektomija po chemoterapijos
Retroperitoninė limfadenektomija po chemoterapijos yra labiau komplikuota ir turi didesnę įtaką nevaisingumui (ryšium su ejakuliacijos susilpnėjimu) ir kitiems šalutiniams poveikiams išsivystyti. Tačiau po chemoterapijos likusių navikinių konglomeratų liekanas iš užpilvio srities pašalinti operaciniu būdu yra būtina. Kartais pasirodo, kad tai (35-40%) yra teratoma ar kurio nors kito tipo germinogeninis navikas (10-15%). Teratomos atveju jokio kito gydymo po operacijos paprastai nebereikia. Esant kito kurio nors tipo navikui (seminomai, embrioninei karcinomai, trynio maišo karcinomai, choriokarcinomai), po operacijos gali būti papildomai atliekama chemoterapija.

Kartais chirurginiu būdu gali būti atliekamas sėklidės vėžio metastazių, esančių ir kituose nei užpilvio limfmazgiuose ar parenchiminiuose organuose (plaučiuose, kepenyse), pašalinimas.

Limfmazgių pašalinimas – sudėtinga operacija. Ji atliekama tik bendroje narkozėje. Pjūvis būna ilgas vidurinėje pilvo linijoje. Po operacijos pirmas paras bus skiriamos lašelinės infuzijos (vaistai į veną), pradžioje neleidžiama valgyti, vėliau leista tik gerti nesaldžius negazuotus skysčius, leidžiami medikamentai į raumenis. Palaipsniui atsistatant žarnyno veiklai, galėsite normaliai maitintis. Šios operacijos būtinumą Jums išaiškins gydantis gydytojas.

Gali būti ir kitos operacijos. Tai priklausys nup pakitimų Jūsų organizme. Prieš kiekvieną operaciją reiklaingas organizmo paruošimas. Dieną prieš operaciją rekomenduojama nevalgyti duonos, mėsos, daržovių. Vakare skiriamos klizmos kad išsivalytų žarnynas. Jos statomos ir ryte, operacijos dieną. Tam, kad galėtumėte gerai išsimiegoti bus paskirti raminamieji preparatai. Operacijos dieną, anksti ryte būtina nuskusti pjūvio vietą. Jei operuos sėklidę, reikia nuskusti plaukus nuo kapšelio odos, kirkšnių ior gaktos. Jei operuos pilvą – būtina nuskusti plaukus vidurinėje pilvo linijoje nuo pat gaktos iki krūtinkaulio. Kaip tai atlikti Jums paaškins gydantis gydytojas.

Chemoterapija – piktybinių navikų gydymas vaistais nuo vėžio. Vaistus kraujo srovė nuneša į atokiausias kūno sritis, jie paveikia vėžio metastazes, esančias kituose organuose ar limfmazgiuose. Chemoterapija, gydant sėklidės vėžį, atliekama pagal sudarytą schemą. Schemą sudarantys vaistai numatytais laiko intervalais (kas 2-3 savaites) sulašinami į veną – t. y. atliekami chemoterapijos ciklai. Jų sėklidės vėžiui gydyti gali būti 3-4.

Yra keletas skirtingų vaistų schemų sėklidės vėžiui gydyti, tačiau dažniausiai naudojama schema, į kurios sudėtį įeina bleomicinas, etopozidas, cisplatina – sutrumpintai BEP.

Šalutiniai BEP chemoterapijos poveikiai, atsiradę gydymo metu, ne visiems pacientams vienodai intensyvūs, priklauso nuo vaistų dozės bei individualių organizmo savybių. Užbaigus chemoterapiją šalutiniai poveikiai paprastai laipsniškai praeina.

Pykinimas ir vėmimas būdingas BEP tipo chemoterapijai. Tačiau kiekvieną kartą pacientai gauna labai efektyvius vaistus nuo pykinimo.

Nuovargis, energijos stoka labai dažnai pasitaikantys šalutiniai poveikiai, tačiau kiekvienam pacientui jie skiriasi savo intensyvumu.

Kraujo forminių elementų – eritrocitų, leukocitų, trombocitų sumažėjimas kraujyje dažnas BEP chemoterapijos šalutinis poveikis. Dėl to atsiranda kraujavimo ar infekcijos pavojus. Todėl, jei chemoterapijos metu atsiranda kraujavimas iš kurios nors vietos (pvz., dantenų, virškinamojo trakto ir kt.) ar pakyla kūno temoperatūra, pacientas apie tai nedelsdamas turi pranešti savo gydytojui, kuris imsis reikiamų priemonių, kad būtų išvengta rimtų komplikacijų.

Galvos nuplikimas būdingas chemopterapijos šalutinis poveikis. Paprastai nuplinkama praėjus maždaug 4 savaitėms po chemoterapijos kurso, plaukai atauga pamažu, maždaug per 4 mėnesius.

Galūnių tirpimas, dilgčiojimas atsiranda dėl chemoterapijos poveikio periferiniams nervams.

Klausos sutrikimai dažniausiai laikini, gali pasireikšti susilpnėjusia reakcija į aukšto tono garsą arba spengimu ausyse.

Inkstų veiklos sutrikimai pasireiškia vidutinio laipsnio inkstų veiklos susilpnėjimu, retais atvejais išsivysto ryškūs inkstų pažeidimai.

Odos pokyčiai dėl bleomicino poveikio gali pasireikšti atsiradusiomis rudos spalvos dėmėmis.

Užbaigus chemoterapiją šalutiniai poveikiai paprastai laipsniškai praeina.

Bleomicino poveikis plaučiams
Galimas vėlyvasis bleomicino šalutinis poveikis – plaučių audinio randėjimas (fibrozė) – plaučių audinyje daugėja jungiamojo audinio, jie tampa mažiau oringi, ilgainiui vystosi kvėpavimo nepakankamumas (dusulys). Šis šalutinis poveikis dažniau vystosi rūkantiems tabaką, turėjusiems plaučių traumą, kada nors anksčiau patyrusiems radioterapiją, vyresniems nei 70 metų amžiaus pacientams, kurių inkstų funkcija nepakankama ar kurie gavo didesnę nei įprasta bleomicino dozę. Siekiant išvengti šalutinio bleomicino poveikio plaučiams, labai svarbu, kad rūkantys pacientai mestų rūkyti.

Chemoterapijos poveikis inkstams
Cisplatina gali būti inkstų pažeidimo priežastimi. Tačiau cisplatina yra labai svarbus vaistas gydant sėklidės vėžį. Geriausias būdas išvengti ar sumažinti neigiamą poveikį inkstams yra gausus skysčių kartu su cisplatina į veną lašinimas.

Chemoterapijos poveikis kraujagyslėms ir širdžiai
Dėl bleomicino, siaurinančio ypač rankų kraujagyslių spindį poveikio, gali išsivystyti Reino fenomenas, kai dėl smulkiųjų arterijų spazmų pirštų oda iš pradžių išbąla, paskui pamėlynuoja, vėliau parausta, t.y. keičia spalvą. Be to, spazmo metu atsiranda pirštų skausmas, sutrinka jautrumas. Spazmus gali išprovokuoti, pavyzdžiui, šaltis. Rainaudo fenomenas išsivysto maždaug 10 procentų nuo sėklidės vėžio gydytų pacientų. Dažniau tada, kai bleomicinas buvo skiriamas kartu su vinblastinu.

Pacientams, kuriems gydyti buvo skiriama BEP chemoterapijos schema, ateityje gali padidėti cholesterolio lygis kraujyje bei kraujospūdis, t. y. jiems padidėja širdies ligų rizika. Šią riziką palaiko ir buvusi krūtinės srities radioterapija. Tačiau ši rizika nėra tiek grėsminga, kad leistų atsisakyti efektyvaus sėklidžių vėžio gydymo. Visgi į šią riziką gydytojai būtinai atsižvelgia tais atvejais, kai nustatyta I ligos stadija ir kalbama apie chemoterapijos skyrimą siekiant išvengti atkryčio rizikos.

Sveika mityba, fizinis aktyvumas, nerūkymas, jei reikia, vaistai, mažinantys kraujospūdį, cholesterolio lygį kraujyje, cukraligės, jei ja sergama, gydymas yra kelias išvengti ar sumažinti širdies ligų riziką.

Cisplatinos poveikis nervams ir klausai
Cisplatinos šalutinis poveikis pasireiškia periferinių nervų pažeidimu – jaučiamas kūno nutirpimas, dilgsėjimas. Šis simptomas atsiranda dažniausiai chemoterapijos metu ir laikui bėgant praeina, tačiau kartais visai išnyksta po kelių mėnesių ar po metų. Kartais, esant nutirpusioms rankoms, sutrinka ir jų funkcija – pvz., sunku susisagstyti marškinius.
Cisplatina neigiamai veikia klausą – pacientas pastebi, kad blogai girdi ar negirdi aukštų garsų. Tai dažniau pasitaiko pacientams, kurie dar iki gydymo turėjo klausos problemų, gavo didesnę, nei įprasta, vaisto dozę, yra vyesni nei 70 metų amžiaus. Jauniems pacientams klausos sutrikimai dėl gydymosi cisplatina pasitaiko retai, šis šalutinis poveikis būtų labai aktualus muzikantams ir tiems, kurių darbinė veikla susijusi su gera klausa.
Kitas cisplatinos šalutinis poveikis – nuolatinis spengimas ausyse.

Pacientams, gydytiems cisplatina, gali pasidaryti šiek tiek sunkiau išlaikyti sukoncentruotą dėmesį.

Radioterapija – tai gydymo metodas, kai vėžio ląstelės žūva veikiant jas aukštos energijos jonizuojamąja spinduliuote. Gydant sėklidės vėžį paprastai radioterapija taikoma siekiant iki reikiamos dozės apšvitinti užpilvio limfmazgius. Šiam tikslui atliekama išorinė radioterapija, kai jonizuojamųjų spindulių pluoštas sklinda iš švitinimo aparato galvutės, nutolusios nuo švitinamos kūno srities paviršiaus tam tikru atstumu.

Užpilvio limfmazgių radioterapija labiau efektyvi esant sėklidės seminomai negu neseminomai. Įprasta, kad šis gydymo metodas naudojama tik esant tam tikroms sąlygoms – kai nustatyta I, II A ar II B stadijų sėklidės seminoma. Kartais radioterapija gali būti atliekama siekiant jonizuojamąja spinduliuote paveikti metastazes smegenyse (sėklidės vėžio metastazės smegenyse labai retos), nesvarbu, ar tai būtų seminomos, ar neseminomos metastazės.

Šalutiniai radioterapijos poveikiai pasireiškia bendru kūno nuovargiu, švitinamos kūno srities odos reakcija, skrandžio, žarnyno sudirginimu (apšvitinama pilvo sritis), dėl ko pacientą gali pykinti, jis gali vemti, viduriuoti. Esant šiems reiškiniams gydytojas radioterapeutas paskiria naudoti šiuos simptomus slopinančius vaistus. Užbaigus radioterapiją minėti simptomai praeina.

Prieš sutikdamas gydytis radioterapija, pacientas turėtų pasikalbėti su gydytoju apie šalutinius radioterapijos poveikius, kurie galėtų atsirasti praėjus daugeliui metų po gydymo – apie kitos onkologinės ligos, širdies ir kraujagyslių ar virškinamojo trakto ligų išsivystymo didesnę riziką.

I stadijos neseminomos gydymas

Pirmiausia atliekamas chirurginis pažeistos sėklidės pašalinimas.
Vienam trečdaliui pacientų, kuriems nustatyta I stadijos neseminoma, iš tiesų užpilvio limfmazgiuose jau būna labai mažų metastazių, kurios KT vaizduose diegnozės nustatymo metu dar nematomos, tačiau laikui bėgant jos didės ir taps matomos. Kita dalis pacientų (70 %) iš tiesų neturi metastazių užpilvio limfmazgiuose ir gali būti visiškai išgydomi vien atlikus pažeistos sėklidės pašalinimą – orchofunikulektomiją. Turint galvoje šias aplinkybes, atlikus orchofunikulektomiją, gali būti šie I stadijos neseminomos tolesnio gydymo variantai:

Retroperitoninė limfadenektomija.

Aktyvi stebėsena. Pirmuosius metus ji apima pilvo ir dubens srities KT tyrimų atlikimą kas 3-6 mėnesius, antruosius metus – kas 4-6 mėnesius, trečiuosius, ketvirtuosius ir penktuosius metus – kas 6-12 mėnesių. Krūtinės ląstos rentgeniniai tyrimai ir vėžio žymenų (LDH, ßhCG, AFP) tyrimai pirmuosius metus atliekami kas 1-2 mėnesius, antruosius – kas 2-3 mėnesius, trečiuosius ir ketvirtuosius metus – kas 3-4 mėnesius, penktuosius – kas 6 mėnesius, po to kasmet – vieną kartą per metus. Jei vis dėlto liga recidyvuoja, 95 % atvejų ji išgydoma taikant chemoterapiją. Recidyvo atveju, jei metastazės nustatomos tik užpilvio limfmazgiuose, gali būti atliekama retroperitoninė limfadenektomija.

Chemoterapija. Chemoterapija gali būti atliekama, tuoj po sėklidės pašalinimo operacijos. Ji vadinama adjuvantine chemoterapija. Dažniausiai tai 2-3 ciklų BEP chemoterapija. Šis gydymas ženkliai sumažina ligos recidyvo tikimybę tiems pacientams, kuriems diagnozės nustatymo metu jau yra dar tyrimais nenustatomų metastazių limfmazgiuose, bet be jos galima būtų apsieiti tiems pacientans, kuriems iš tiesų diagnozės nustatymo metu metastazių limfmazgiuose nėra. Todėl kai kurie specialistai rekomenduoja chemoterapiją po orchofunikulektomijos tik tiems pacientams, kurių didesnė recidyvo rizika.

II stadijos neseminomos gydymas

Pirmiausia atliekamas chirurginis pažeistos sėklidės pašalinimas, paskui – papildomas gydymas, kuris parenkamas priklausomai nuo vėžio žymenų lygio paciento kraujyje ir nuo užpilvio limfmazgių pažeidimo apimties. Gydymo pasirinkimas po orchofunikulektomijos gali būti:

Retroperitoninė limfadenektomija po orchofunikulektomijos rekomenduojama, kai paciento vėžio žymenų pašalinus sėklidę lygis kraujyje normalus, o nė vieno iš padidėjusių užpilvio limfmazgių skersmuo nėra didesnis nei 2 cm ir bendras padidėjusių limfmazgių skaičius nėra didesnis už 5. Jei vis dėlto operacijos metu būtų aptikta žymiai daugiau nei 5 padidėję, pakitę limfmazgiai, dar būtų reikalinga chemoterapija.

Chemoterapija. gali būti atliekama iškart po sėklidės pašalinimo operacijos tais atvejais, kai nustatomi ryškiai padidėję užpilvio limfmazgiai ir/arba kai vėžio žymenų lygis po orchofunikulektomijos išlieka aukštas.

III stadijos (yra tolimųjų metastazių) neseminomos gydymas

Chemoterapija. Dažniausiai šios stadijos ligą gydyti renkamasi chemoterapija pagal BEP schemą. Gydymo ciklas trunka 3 savaites. Kiekvienas vaistas pagal BEP schemą sulašinamas į veną. Cisplatina ir etopozidas lašinami kiekvieną dieną penkias dienas per savaitę. Tai kiekvieną dieną trunka apie 6 valandas. Kartu su vaistais į veną lašinami skysčiai, kad nepasireikštų cisplatinos šalutinis poveikis inkstams. Bleomicinas lašinamas 1 kartą per savaitę pagal tipinę schemą – pirmą, aštuntą, penkioliktą ir dvidešimt pirmą chemoterapijos ciklo dieną. Šio vaisto lašinimas į veną trunka apie pusę valandos.

Gydymo chemoterapija apimtis bei sėkmė priklauso nuo ligos metastazių išplitimo į vidaus organus bei vėžio žymenų lygio kraujyje. Kai liga diagnozės nustatymo metu metastazavusi į užpilvio limfmazgius ir tik į plaučius (kituose vidaus organuose metastazių nėra), vėžio žymenų koncentracija kraujyje nėra aukšta (S1), atliekami 3 BEP chemoterapijos ciklai arba 4 ciklai chemoterapijos etopozidu ir cisplatina ir po to chirurginiu būdu pašalinamos naviko liekanas (jei jų lieka). Kai vėžio žymenų lygis kraujyje atitinka S2 ar ligos metastazių yra ne tik plaučiuose, bet ir kituose vidaus organuose, o vėžio žymenų lygis kraujyje aukštas, atitinka S3, tuomet atliekami 4 BEP chemoterapijos ciklai, o po jų – naviko liekanų chirurginis pašalinimas. Kai pacientai dėl stipraus šalutinio poveikio netoleruoja bleomicino, gali būti atliekama chemoterapija pagal VIP (ją sudaro ifosfamidas, etopozidas, cisplatina) schemą.

Chirurginis gydymas po chemoterapijos. Kai visi numatyti chemoterapijos ciklai užbaigiami, pakartojami tyrimai (rentgenas, KT) siekiant nustatyti, ar dar yra naviko liekanų, kurių nesunaikino gydymas. Jei naviko liekanų liko užpilvio limfmazgiuose, atliekama retroperitoninė limfadenektomija, jei plaučiuose, atliekama plaučių operacija. Chirurginis naviko liekanų pašalinimas duoda gerų rezultatų ypač tada, kai buvęs aukštas vėžio žymenų lygis po chemoterapijos sugrįžta į normalų lygį.

Mikroskopiškai ištyrus operacinę medžiagą, kartais pasirodo, kad tai yra teratoma ar kurio nors kito tipo germinogeninis navikas. Teratomos atveju jokio kito gydymo po operacijos paprastai nebereikia. Esant kito kurio nors tipo navikui (seminomai, embrioninei karcinomai, trynio maišo karcinomai, choriokarcinomai), po operacijos gali būti dar papildomai atliekama chemoterapija.

I stadijos seminomos gydymas

Daugiau negu 80 % šio tipo I stadijos sėklidės vėžiu sergančiųjų visiškai pagydoma vien tik atlikus orchofunikulektomiją. Kitiems 18-20 % pacientų liga recidyvuoja, jei po operacijos neatliekamas papildomas gydymas. Dažniausiai liga recidyvuoja (jei recidyvuoja) praėjus apie 15 mėnesių nuo operacijos – atsiranda metastazių užpilvio limfmazgiuose. Recidyvavusi liga beveik visada pagydoma taikant užpilvio limfmazgių radioterapiją. Tik nedidelei daliai pacientų atliekama chemoterapija. Po sėklidės pašalinimo operacijos gali būti šie I stadijos seminomos tolesnio gydymo variantai:
Aktyvi stebėsena. Skirtingai nuo aktyvios stebėsenos taktikos neseminomos atveju, seminomos atveju nereikia taip dažnai lankytis pas gydytoją. Pirmuosius 2-3 metus tikrintis (atlikti tyrimus kaip ir neseminomos atveju) reikia kas 4 mėnesius, kitus 3 metus – kas 6 mėnesius, paskui – vieną kartą kasmet, kol praeis mažiausiai 10 metų nuo sėklidės vėžio diagnozės nustatymo.

Adjuvantinė radioterapija. Radioterapija labai efektyvi ankstyvosios stadijos seminomai gydyti. Švitinami užpilvio limfmazgiai kasdien realizuojant 2 Gy spindulių dozę, iš viso 15 kartų. Radioterapiją po orchofunikulektomijos gali pasirinkti pacientai, kuriems nustatyta I, II A, II B stadijos seminomos diagnozė. Ligos recidyvo galimybė po radioterapijos lieka mažiau nei 5 %.

Adjuvantinė chemoterapija. I stadijos seminomos gydymas chemoterapija yra naujesnis, nuomonės dėl šio gydymo labiau prieštaringos, palyginti su radioterapija ar aktyvios stebėsenos taktika. Daugelis tyrimų rodo, kad 2 ciklų karboplatinos panaudojimas po orchofunikulektomijos sumažina ligos recidyvavimo riziką nuo 18 iki 2 %, panaudojus 1 ciklą – iki 5 %. Kadangi karboplatina sėklidės vėžį gydyti pradėta naudoti ne taip senai, dar nėra pakankamai duomenų apie gydymo efektyvumą praėjus ilgam laikui po gydymo. Todėl vieni ekspertai mano, kad prieš rekomenduojant gydymą karboplatina reikėtų daugiau žinių. Kita vertus, daug ekspertų pripažino, kad karboplatina yra naujas gydymo pasirinkimas I stadijos seminomai gydyti ir įtraukė gydymą šiuo vaistu į sėklidės vėžio gydymo standartus. Tikimasi, kad gydymas karboplatina sukels mažiau vėlyvųjų šalutinių poveikių, palyginti su radioterapija.

II stadijos seminomos gydymas

Pirmiausiai atliekamas chirurginis pažeistos sėklidės pašalinimas, paskui – papildomas gydymas. Svarbiausias veiksnys, darantis įtaką gydymo būdams pasirinkti po orchofunikulektomijos, yra užpilvio limfmazgių dydis – ar padidėjusių limfmazgių skersmuo ne didesnis nei 5 cm.

Radioterapija. Kai padidėjusių limfmazgių skersmuo mažesnis nei 5 cm (II A ir II B stadija), po orchofunikulektomijos atliekama užpilvio limfmazgių radioterapija.

Chemoterapija. Po orchofunikulektomijos atliekama chemoterapija, kai padidėjusių užpilvio limfmazgių skersmuo didesnis nei 5 cm (III stadija).

III stadijos (yra tolimųjų metastazių) seminomos gydymas

Chemoterapija. Taikoma tokia pat chemoterapijos BEP schema kaip ir neseminomos atveju. Dažniausai atliekami 3 BEP ciklai. Jei diagnozės nustatymo metu buvo aptikta metastazių plaučiuose ir kituose vidaus organuose, skiriami 4 ciklai.
Radioterapija. Seminoma jautresnė jonizuojamųjų spindulių poveikiui nei neseminoma. Užpilvio limfmazgių radioterapija sukelia mažiau šalutinių poveikių, jos efektyvumas prilygsta 3 BEP ciklų efektyvumui.

Chirurginis gydymas (po chemoterapijos ar radioterapijos). Kai po radioterapijos ar chemoterapijos liekamojo naviko skersmuo mažesnis nei 3 cm, galima aktyvios stebėsenos taktika, jei didesnis nei 3 cm, reikalingas jo chirurginis pašalinimas.

Po operacijos, spindulinio gydymo ar chemoterapijos reikalingas reguliarus paciento sveikatos stebėjimas, kad laiku būtų pastebėtas ligos atsinaujinimas ar progresavimas. Pacientų ilgalaikę stebėseną po sėklidės vėžio gydymo atlieka bendrosios praktikos gydytojas, konsultuodamasis su onkologais bei urologais.

Aktyvi stebėsena
Kaip minėta, esant I neseminomos ir seminomos išplitimo stadijai, po radikaliai atliktos orchofunikulektomijos viena iš gydymo taktikos pasirinkimo galimybių yra aktyvi paciento stebėsena. Aktyvi stebėsena esant šiai ligos stadijai gali būti pasirenkama, jei atitinkamų (AFP, hCG, LDH) vėžio žymenų lygis kraujyje normalus arba tapo normalus pašalinus vėžio pažeistą sėklidę. Gydymas būtų pradėtas, jei būtų nustatytas ligos atkrytis (recidyvas).

Pasirinkus šią taktiką, turi būti reguliariai atliekami atitinkamų vėžio žymenų tyrimai, pilvo srities KT, krūtinės ląstos rentgeniniai tyrimai. Šie tyrimai atliekami pagal iš anksto gydytojo sudarytą tvarkaraštį tam, kad jei liga recidyvuotų, tas būtų nustatyta kuo anksčiau. Aktyvios stebėsenos metodas geras tuo, kad po radikalios orchidektomijos išvengiama chemoterapijos, spindulinio gydymo ar retroperitoninės limfadenektomijos. Aktyvi stebėsena nerekomenduojama esant T3, T4 sėklidės naviko apimčiai.

Esant neseminomai, minėti tyrimai pirmuosius dvejus metus atliekami vieną kartą kas 2 mėnesius, vėlesniaisiais metais rečiau.

Esant seminomai, tyrimai pirmuosius 2-3 metus atliekami 1 kartą kas 4 mėnesius, vėliau rečiau. Pacientai aktyviai stebimi mažiausiai 10 metų nuo diagnozės nustatymo.

Informacija atnaujinta: 2026-04-27