Prof. K. Pelčaro stipendijos laureatė dr. G. Butkienė: „Man tai yra artimiausių kolegų įvertinimas“

Prieš pat šv. Kalėdas Nacionaliniame vėžio institute tradiciškai įteiktos prof. Kazimiero Pelčaro stipendijos. Viena iš laureatų – Biomedicininės fizikos laboratorijos vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Greta Butkienė.  Mokslininkė sako, kad šis įvertinimas jai itin svarbus, kadangi jis rodo artimiausių kolegų pasitikėjimą. Darbą laboratorijoje, universitete ir mokslo populiarinimo veiklas derinanti dr. G. Butkienė atvirauja, kad rinkdamasi biomedicinos studijas nė nenumanė, kad šios atves į mokslo sferą. Plačiau – interviu.

Prieš pat žiemos šventes tapote prof. K. Pelčaro stipendijos laureate. Kaip reagavote?

Labai apsidžiaugiau. Šis apdovanojimas man svarbus tuo, kad tai yra artimiausių kolegų įvertinimas. Kai gauni apdovanojimą kažkur kitur, dalyvauji konkurse, kandidatuoji, tikiesi jį gauti. O šis įvertinimas ateina iš kolegų. Man tai yra labai svarbu.

Turbūt didžiausia paskata tobulėti profesiniame gyvenime ir pasiekia iš kolegų?

Taip, tai puoselėja didesnę bendrystę, didina pasitikėjimą ir paskatinimą. Juk kolegos yra tie žmonės, su kuriais daugiausia bendrauji, kuriuos daugiausia matai. Kartu tai yra ir paskatinimas pasitempti, toliau siekti tikslų.

Galbūt ši stipendija jau sukėlė kokių nors naujų profesinių minčių?

Mano tikslai išlieka tie patys. Kadangi apsigyniau doktorantūrą ir tęsiu mokslinį darbą, siekis yra tobulėti, kuo daugiau prisidėti prie savo tyrimų ateities ir žengti pirmyn.

Visuomenėje neretai gajus stereotipas, kad mokslininkai sėdi užsidarę laboratorijose, kažką veikia... Kaip manote, ar toks stereotipas teisingas? Kaip atrodo jūsų, kaip mokslininkės, darbas?

Mokslininko darbas yra ganėtinai įvairus. Yra tiesos, kad tenka pasėdėti prie eksperimentų užsidarius kambaryje. Man tenka nemažai laiko praleisti prie mikroskopo, užsidarius tamsiame kambaryje, be pašalinių žmonių... Tai primena tą stereotipą... Kita vertus, mokslininko veikla yra ganėtinai įvairi. Nėra taip, kad darome vien eksperimentus. Didelę darbo laiko dalį praleidžiame prie kompiuterių, skaitome kitų mokslininkų publikacijas, patys jas rašome. Labai svarbi darbo dalis yra bendradarbiavimas su kitais mokslininkais. Šiuolaikiniame mokslo pasaulyje labai sunku atlikti tyrimus vien savo laboratorijoje. O tai padaryti vienam, sakyčiau, praktiškai neįmanoma. Todėl bendradarbiavimas yra labai svarbu. Dalis mūsų darbo yra susitikimai, įvairios diskusijos, rezultatų aptarimai ir kiti dalykai. Pati nemažai dirbu ir su studentais. Vieną kursą dėstau Vilniaus universitete, taigi, dalį laiko tenka paskirti paskaitoms. Taip pat laboratorijoje kuruoju studentus, kurie NVI nori parengti baigiamuosius darbus. Daug dėmesio tenka skirti jų mokymui, dalį eksperimentų atliekame kartu, kol studentai juos išmoksta atlikti patys. Dar viena mano veiklos sritis – mokslo populiarinimas, tam irgi stengiuosi skirti laiko. Bendradarbiaujame su mokyklomis, jei mokyklos pageidauja, priimame jas į ekskursijas. Moksleiviams papasakojame apie mokslininko darbą, parodome, kaip atrodo laboratorijos ir taip supažindiname juos su mokslininko profesija. Taip pat dalyvauju įvairiuose renginiuose ir bendrauju su žmonėmis, kurie nedirba šioje srityje.

Ar šios veiklos jums papildo viena kitą?

Tikrai papildo. Be vieno nepavyktų daryti kito. Jei neturėčiau darbo patirties laboratorijoje, nepavyktų tam tikrų žinių perduoti studentams. Visa tai susiję ir manau, kad visos šios sritys yra reikalingos. Be to, kai darbas yra įvairus, jis netampa rutininis. Eksperimentai nuolat keičiasi, todėl yra didelė darbų dinamika ir nepasidaro nuobodu.

Tiriate nanodaleles. Ar jos ateityje galėtų pasitarnauti vėžio diagnostikoje ir gydyme kaip nanovaistai? Ar matote realų proveržį?

Manau, kad nanodalelės tikrai galėtų būti tam pritaikytos. Dalis nanodalelių jau taikomos dabar. Šiuo metu nanodelelės naudojamos kaip maža kapsulytė vaistui pernešti. Tokiu būdu užtikrinamas geresnis vaistų patekimas į vėžines ląsteles ir apsaugomos sveikos ląstelės. Dabar laboratorijoje tyrinėjame sprendimo būdus, kurie galėtų būti inovatyvūs. Šiuo metu dar reikia atlikti nemažai tyrimų, kad tai būtų pritaikyta klinikoje. Kadangi tai yra pradinės tyrimų stadijos, tikimės, kad tai bus pritaikyta ateityje, bet kartu suprantame, kad ne viskas įvyksta per vieną dieną. Tai gali užtrukti ir kelis metus, ir dešimt metų.

Ilgas darbas, kurio rezultatų reikės gerokai palaukti...

Taip, tačiau reikia atsižvelgti, kad standartiniai vaistai taip pat tyrinėjami ganėtinai ilgai. Ir dalis visuomenės, ko gero, to net neįsivaizduoja. Nuo tada, kai vaistas buvo pirmą kartą susintetintas laboratorijoje, iki tada, kai pacientai jį gali vartoti ligoms gydyti, paprastai užtrunka 15-20 metų. Tam reikia didelių finansinių resursų, tyrimų ir panašiai. Taigi, nanodalelės nėra kažkokia išskirtinė sritis. Tačiau mes norime saugaus produkto ir norime žinoti, kad jos tikrai veikia, žinoti apie šalutinius poveikius. 

Prieš porą metų pelnėte prestižinį apdovanojimą „L‘Oreal Baltic“ programoje „Moterims moksle“.  Kuo jums svarbus šis apdovanojimas?

Toks tarptautinis apdovanojimas padeda atkreipti dėmesį į save, kadangi šis apdovanojimas labai glaudžiai susijęs ir su mokslo populiarinimu. Mano įsitraukimas į mokslo populiarinimą ir prasidėjo tada, kai laimėjau šį apdovanojimą, tada ir pamačiau mokslo populiarinimo prasmę. Mane šis apdovanojimas labai nudžiugino, leido susipažinti su daugybe veiklių ir aktyvių moterų moksle, išgirsti jų istorijas, kaip jos dirba savo srityje, kaip stengiasi suderinti įvairias veiklas, juk kyla vienokių ar kitokių iššūkių. Kadangi įsitraukiu į papildomas veiklas, bendradarbiavimas su mokiniais, įvairių paskaitų skaitymas ar ekskursijų vedimas į mano gyvenimą atėjo kartu su šiuo apdovanojimu. Šis apdovanojimas įkvepia dalintis žiniomis su jaunesniais, ypač, mokiniais, kurie dar tik galvoja, ką veikti gyvenime. Tai yra tam tikra atsakomybė parodyti, kaip atrodytų veikla tapus mokslininku.

Kaip jaučiatės būdama mokslininke?

Mokykloje, kai dar rinkausi, ką studijuoti, ką veiksiu gyvenime, minties būti mokslininke neturėjau. Pasirinkau studijų programą, kuri man atrodė įdomi – biofiziką. Rinkausi ne todėl, kad maniau, jog baigusi šias studijas kažką panašaus dirbsiu, man tiesiog tai pasirodė įdomu. Taip susiklostė, kad atlikti praktikos į NVI Biomedicininės fizikos laboratoriją atėjau gana anksti – būdama antrame kurse. Man šis darbas patiko, įtraukė. Taip natūraliai čia likau ir tęsiu savo darbus. Neturėjau didelių apsisprendimo ar pasirinkimo momentų, tai susiklostė natūraliai, kadangi dariau tai, kas man atrodo įdomu. Tai man ir yra didžiausias šio darbo privalumas. Žinoma, būna veiklų, kurias reikia padaryti, nes reikia. Bet didesnė dalis darbo man yra įdomi.

Jūsų atvejis puikiai įrodo, kad geriau gali būti rinktis tą veiklą, kuri įdomi, o ne viską apsvarstyti praktiškai...

Mano atveju taip ir buvo. Tuo metu net nebuvau girdėjusi nieko konkretaus apie biofizikos studijas. Tačiau mokykloje mane visą laiką labiau domino tikslieji ir gamtos mokslai. Kai reikėjo pasirinkti, ką studijuoti, negalėjau apsispręsti, kurį gamtos mokslą pasirinkti, kuris įdomesnis. Kai pamačiau, kad yra galimybė rinktis biofizikos studijas, man tai pasirodė įdomu, nes maniau, kad tai apjungia viską, kas mane domina. Taip ir buvo. Todėl po bakalauro pasibaigiau tas pačias magistrantūros, o vėliau – doktorantūros studijas.

Ką mėgstate veikti po darbų? Kas padeda jums atsipalaiduoti?

Laisvalaikiu labiausiai mėgstu leisti laiką gamtoje. Kartais tiesiog išeiti pasivaikščioti, pabūti, nusiraminti, nukreipti mintis. Jei pavyksta, mėgstu ir įvairias aktyvias veiklas – važinėjimą dviračiu, slidinėjimą, kitas sportines veiklas. Mėgstu skaityti grožinę literatūrą, skaitau ne tik apie mokslą (juokiasi). Žinoma, mėgstu susitikti su draugais, žaisti stalo žaidimus.

Ačiū už pokalbį.