Kviečiame į naują parodą: eksponuojami Aušros Čapskytės-Šarauskienės ekslibrisai – kryžiažodžiai, kuriems reikia turėti raktą

Tęsiame nesibaigiantį projektą "Menas gydymo erdvėse". Diagnostinės ir intervencinės radiologijos skyriuje (vadinamojoje II aukšto galerijoje) atidaryta nauja paroda – eksponuojama  Aušros Čapskytės-Šarauskienės ekslibrisų paroda „Raktas Nr. 2“.

Paroda galėsime džiaugtis keturis mėnesius: nuo birželio 8 d. iki spalio 8 d.

Į dailininkės sukurtus mažus kosmosus – ekslibrisus – žiūrovai galės pasinerti turėdami šiek tiek daugiau laiko, nei kelias minutes. Ši miniatiūrinė meno erdvė traukia, žaižaruodama netikėtumais: kuo ilgiau žiūrovas stebi, tuo labiau yra įsiurbiamas į stebuklingą erdvę, kurioje veikia ypatingi įstatymai, daiktai sudėliojami neįprasta tvarka, žavi netikėta hierarchija ir kiekvieną kartą atpažįstamos amžinos vertybės.

Aušra Čapskytė-Šarauskienė štai taip pristato savo parodą:

„Pasaulyje yra daug mūsų tapatybės patvirtinimo ženklų: gimimo liudijimas, pasas, numeris mokesčių inspekcijoje, mokėjimo kortelė su pavarde ir t.t. Toks pat asmens ar institucijos tapatybės patvirtinimo ženklas yra ekslibrisas.

Manau, kad kiekvienas žmogus šitame skubančiame skaičių, numerių ir kodų pasaulyje turi turėti „gyvą“ savo ženklą, savo asmeninį simbolį – ekslibrisą.

Ekslibriso kūrimas – tarsi užduotis ar galvosūkis: žmogaus charakterio bruožus, svarbius jo gyvenimo įvykius, „kalbančius“ simbolius sutalpinti į mažo formato kūrinį.

Ekslibriso kūrimas prasideda ilgu pokalbiu. Kalbėdamas žmogus atranda daug pamirštų savo gyvenimo detalių. Pagrindinė mano, dailininkės, užduotis – šias svarbias detales ir nuorodas sudėti į mažo formato „kryžiažodį“. Iš tų tūkstančių smulkmenų reikia atsirinkti tai, kas taps ekslibriso esme – piešinio pagrindu. Šis procesas yra panašus į matematinės lygties sprendimą. O žiūrovui ekslibrisas yra kryžiažodis, kurį reikia išspręsti.

Visada kuriu knygos ženklą ne tik kaip piešinį, kaip parodinį dailės kūrinį, bet tiražuoju jį, spausdinu laiškinį popierių, pažymėtą ekslibrisu arba jo detale, vokus, puoštus ekslibrisu, t.y. visą ekslibriso „komplektą“. Kad ekslibrisas ne tik įrėmintas kabėtų virš rašomojo stalo, bet gyventų pilnavertį savo gyvenimą – juo būtų žymimos knygos, ant juo puoštų popieriaus lapų rašomi tikri – popieriniai laiškai ir dedami į tikrus vokus.

Manau, kad ekslibrisas privalo „dirbti“ – būti naudojamas. Tokia jo misija.

Mano ekslibrisai – kryžiažodžiai, kuriuos gali išspręsti tik tas, kuris turi „RAKTĄ“. O „raktiniai“ žodžiai – neskubėjimas ir pastabumas.“

Apie autorę

Aušra Čapskytė-Šarauskienė – grafikė, Lietuvos dailininkų sąjungos ir Lietuvos ekslibrisininkų klubo narė."
2005 m. suteiktas Lietuvos meno kūrėjo statusas.
Nuo 1994 m. dalyvauja grupinėse ekslibrisų, knygų iliustracijų, spalvotos grafikos parodose Lietuvoje ir užsienyje.
Yra surengusi daugiau kaip 40 personalinių parodų (ekslibrisas, spalvotoji grafika, knygų grafika, tapyba).
Dailininkės kūrinių yra privačiose kolekcijose Lietuvoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Graikijoje, Prancūzijoje, JAV ir kt.
Gyvena Vilniuje.
Parengta pagal www.ausrosgrafika.lt

Apie ekslibrisą 

„EKSLIBRISAS Lietuvoje visuomet buvo savo epochos kultūros ir meninės raiškos ženklas, suteikiantis daug informacijos apie laiką, atspindintis vieno ar kito laikotarpio meno stilius, dailės sroves ir kryptis, jų kaitą, niuansus, knygos savininko pasaulėjautą.

Mažuose grafikos lakšteliuose – ekslibrisuose yra daug simbolikos, reikšmingų ženklų, išreikšta kūrėjo individualybė. Knygos ženklai gražiai papuošia leidinį. Visa tai skatina kolekcionuoti šiuo meno kūrinius. Atsiradus spaudai, ekslibrisai buvo raižomi medyje, varyje, kuriami litografijos, šilkografijos, linoraižinio, oforto, mecotinto, cinkografijos, kitomis technikomis. Ekslibrisas – mažytis grafikos lakštelis – pasižymi ypatinga vidine jėga ir raiška ir reikalauja didžiulio kruopštumo.

Visus ekslibrisus vienija viena bendra ypatybė – tai metaforų ir simbolių kalba išreikštas, labai lakoniškas, koncentruotas adresato asmenybės, charakterio, veiklos apibūdinimas. Ekslibrisai perteikia laiko ir meno ryšį. Šis ryšys labai prasmingas, nes jame atsiskleidžia istorija, kultūra ir žmogus. Ekslibrisuose – meistriškos grafinės miniatiūros, filosofinės novelės, etnokultūros sakmės. Jų vaizdiniai supinti iš nuojautų, asociacijų, taiklių palyginimų. Daiktiniai simboliai ir būties ženklai įsprausti į abstrakčias struktūras ir grafines improvizacijas. Šiuolaikiniame amžiuje panaudojamos ir kompiuterio galimybės.

Knygos ženklus naudoja ne tik pavieniai asmenys, bet ir bibliotekos, muziejai, mokyklos, kitos institucijos. Nepraradęs tiesioginės paskirties ekslibrisas dabar tapo dar ir parodų, konkursų, kongresų, kolekcionavimo objektu.

Ekslibriso elementai: privalomas užrašas „ex libris“, knygos ženklo savininko ar organizacijos įrašai – išlieka. Šriftas čia ne mažiau svarbus nei vaizdas, nors kai kurių autorių ekslibrisai pasižymi daugybe detalių.

Visų tautų kalbose „ex libris“ suprantamas vienodai. Jau seniai ekslibrisas tapo ypatingu (išskirtiniu) kolekcionavimo objektu, buriančiu apie save šia grafikos sritimi besidominčių vienminčių, knygos ženklo žinovų ir kolekcininkų ratą. Nuo seno ekslibrisus noriai renka ir kaupia kolekcininkai, meno mylėtojai. Ekslibrisų kolekcijos turi didelę pažintinę ir estetinę vertę. Jos supažindina su dailininkų darbais, atskirais jų kūrybos bruožais ir individualiu braižu, meno srovėmis. 

Ekslibrisas išsivystė iš paprasčiausio užrašo ir antspaudo. Ekslibrisai daugelyje šalių tapo kultūrinio gyvenimo dalimi. Jais domisi menotyrininkai, bibliotekos ir kolekcininkai. Ekslibrisų kolekcionavimas verčia domėtis ir jų kūrėjais, stiliais, literatūra. Ekslibrisai pradėti kolekcionuoti žymiai anksčiau negu pašto ženklai. Yra žinoma, kad jau 1750 metais buvo kolekcininkų, surinkusių šimtus knygos ženklų. Lietuvoje ekslibrisų kolekcionavimas turi senas tradicijas.     

Ekslibrisas – knygos nuosavybės ženklas, langas į grafikos pasaulį. Jis atspindi knygos savininko santykį su knyga, perteikia bibliofilijos ir vaizduojamojo meno interesus. Praeityje egzistavęs įvairiais pavidalais, pradedant heraldinėmis kompozicijomis, baigiant užkeikimais, jis turėjo konkrečią paskirtį: informuoti apie knygos savininką, sergėti knygą nuo praradimų, ilgapirščių ir pan., t. y. išsaugoti knygą jos turėtojui.

Visais laikais buvo poreikis ne tik žymėti vertingas savo bibliotekos knygas ekslibrisais, bet ir juos kolekcionuoti. Šiuolaikiniam ekslibrisui labiau priskirtina ne apsauginė, bet reprezentacinė funkcija: klijuoti į knygas ekslibrisą – prestižo reikalas.

Dabar knygos nuosavybės ženklai kuriami parodoms, konkursams, renginiams, kolekcininkams ir bibliofilams.“

                                                                                                                              J.Nekrašius, 2019, www.snaujienos.lt

(Šiaulietis teisininkas, advokatas Jonas Nekrašius yra ir kultūrologas, kraštotyrininkas, fotografas, keliautojas. J.Nekrašius – kolekcininkas: jo surinkta gausi lietuvių ir užsienio dailininkų sukurtų ekslibrisų ir knygos ženklų kolekcija yra žinoma ne tik Lietuvoje, nes šis kultūros veikėjas yra ir subtilaus ekslibriso meno propaguotojas pasaulyje, Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje veikiančio Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fondo tarybos narys.)