Padėka medikams praleidus ilgus mėnesius ligoninėje: apie maldą, meilę ir stebuklingas rankas

Malda už medikus

Pirmiausia, užklupus tokiai sunkiai ligai ir vos ne pusmetį praleidus Nacionalinio vėžio instituto klinikoje, supratau, kad vakarais meldžiantis reikia pasimelsti už visus ligonius.

Antroje vietoje reikia pasimelsti už visus medikus. Sakyčiau, už visą personalą – padėjėjas, seseles, už daktarus. Tu privalai jais pasitikėti, nes matai, kaip jie dėl tavęs stengiasi, nes  žinai, kad jie viską daro, kad tau padėtų.

Taip pat žinai, kad visi šie žmonės, kurie dieną naktį pasirengę tau padėti ir yra nuolat aplink tave, pareis į savo namus, į savo šeimas. Ten jų laukia jų artimieji, kuriems reikės jų meilės ir šilumos. O mums, ligoniams, jie jau tiek daug atidavė savo dvasinių jėgų. Taigi malda – už ligonius, už medikus ir tik po to už save ir savo šeimą.

Pažintis su ligonine

Pirmiausia patekau į Kompleksinio gydymo poskyrį – ten buvo vyresnioji slaugos administratorė Lilė Kiežun ir visos tos nuostabios slaugytojos. Jos mane nešiojo, vežiojo, juk pati nieko negalėjau.

Paskui mane perkėlė į Onkologinės radioterapijos skyrių, kuriam vadovauja vedėjas dr. Arvydas Burneckis. Esu be galo dėkinga visam šio skyriaus personalui.

Taip pat noriu padėkoti radiologijos technologėms, dirbančioms Išorinės spindulinės terapijos skyriuje. Jaunos gražios merginos... Kai mane atveždavo ir keldavo, aš kiekvieną kartą joms sakydavau – tik neišmeskite. Jos juokdavosi ir sakė, patikėkite, tikrai neišmesime. Ir juokdavomės drauge... O jūs tokios liaunos merginos, aš sakau, jūs dar tikriausiai negimdžiusios, ar jums nekenkia spinduliai? Jos ir vėl kantriai paaiškina, kad pavojaus nėra, juk dirbama su modernia įranga, ir vėl visos smagiai juokiamės...

Meilė ir stebuklingos rankos

Ir dar: įsimylėjau daktarą Mantą Trakymą! Puikus specialistas ir labai mielas žmogus, visada padarantis daugiau, negu drįstum tikėtis.  Nusiunčiau vyrui SMS žinutę, kad daktarui  perduotų...  Dabar, atsiradus progai, rašau viešai.

Na, ir dar: viena sesutė, bendrosios praktikos slaugytoja Virginija Gančierienė, tai jau tikrai turi įgimtą talentą, kaip sakoma, nuo Dievo.

Ir dar kineziterapeutė Tatjana Čapkovskaja – ji man traukulius „nuimdavo“ glostydama. Jos stebuklingos vėsios rankos. Ji padėjo man patikėti, kad nereikia gulėti, kad galiu atsistoti ir eiti.

Kai Tatjana atostogavo, pas mane ateidavo kineziterapeutė Kotryna Baranovskaja. Ji kėlė mane iš lovos ir vedžiojo visą savaitę. Labai jai dėkinga. Štai dabar galiu su vaikštyne bandyti eiti.

Tad dar kartą noriu jums visiems padėkoti. Ir meldžiuosi už jus!

Nuoširdžiai

Janina Ambrozaitienė