Savanorystė – tai galimybė atsidėkoti, sako Vaiva Mickuvienė po pirmojo savanorystės etapo

Prieš tris metus išgirdusi krūties vėžio diagnozę, parėjusi per visus gydymo etapus Vaiva Mickuvienė sugrįžo savanoriauti  į Nacionalinį vėžio institutą. Moteris gerai pažįsta visus instituto padalinius, čia dirbančius specialistus, noriai dalyvauja NVI renginiuose, įvairiose medijose, dalijasi savo kaip pacientės patirtimi, yra sukūrusi spacializuotą onkologiniams ligoniams skirtą svetainę „Vėžys – ne sloga“. P. Vaiva mielai sutiko pasidalyti savo kaip savanorės įspūdžiais.

Sprendimas savanoriauti rodo, jog Jums neišsivystė „atmetimo reakcija“. Juk daugelis buvusių pacientų sako, jog net pro šalį važiuojant supykina...

Taip, po gydymo eina treti metai. Kadangi mano savanorystės „darbo vieta“ buvo poliklinikos registratūra su empatiškiausiu kolektyvu, kai reikėjo atrinkti ir paruošti pacientų korteles, tai kažkokių nemalonių pojūčių tai visai nekėlė. Jei būtų tekę savanoriauti chemoterapijos skyriuje ar skyriuje, kur žmonės guli po operacijų, manau emocinė būsena nebūtų buvusi tokia pakili, nes būtent šie gydymo etapai yra sunkiausi, o prisiminimai ne patys maloniausi. Kadangi iššūkiai man nėra svetimi, tai visai norėčiau save išbandyti ir šiuose skyriuose, kur manau galėčiau būti naudinga NVI pacientams, kuriems galėčiau perduoti savo patirtį, juos nuraminti, motyvuoti.

Ar Jums yra tekę savanoriauti kitur?

Niekada neteko. Visada žavėjausi žmonėmis, užsiimančiais savanoryste ir svajojau ją išbandyti, bet tai laiko, o gal kartais ir noro pritrūkdavo. Bet kai vieną dieną apsisprendžiau tai įgyvendinti, supratau, kad niekur kitur nenoriu, tik NVI, nes per metus trukusį gydymą, man NVI tapo artimas. Čia susiradau naujų draugų, pavyko užmegzti šiltus santykius su personalu pradedant nuo nuostabių rūbinės darbuotojų iki gydytojų, slaugytojų, o be to norėjosi atsidėkoti tiems, kurie man kažkada padėjo.

Ar turite tiek laisvo laiko, kad galite paskirti dalį jo neatlyginamam darbui, ar esate įpratusi tobulai planuoti laiką?

Laiko planavimas mano įgimta savybė. Aš viską labai kruopščiai planuoju ir labai iš anksto, tai net kartais erzina mano šeimos narius, bet kitaip nemoku ir turbūt todėl man pavyko viską suderinti, nes esu dirbanti pilnu etatu, bet kai labai nori, viską gali padaryti, kad niekas nenukentėtų. Vadovaujuosi tokiu šūkiu – kuo daugiau darai, tuo daugiau padarai.

Talkinote Konsultacinės poliklinikos registratūroje. Kas krito labiausiai į akis šiame NVI padalinyje?

Dažniausiai mes visi vertiname kitų žmonių darbą taip, kad jų darbai nesunkūs, nesudėtingi, o mano darbas – tai pats sunkiausias. Tai galiu pasakyti, kad visi darbai yra nelengvi, visur reikia dirbti, turėti atitinkamas kompetencijas ar net fizinių jėgų. Nuo pirmos savanorystės dienos iš šio skyriaus darbuotojų pajutau šilumą, globą, o stebėdama jų darbą tiesiog žavėjausi jų empatija bei kompetencija ir ištverme.

Kai „užlūždavo“ e-sveikatos programa ir negalėdavo pacientų registruoti, jos užsirašydavo jų telefono numerius ir vėliau užregistravus rašydavo jiems žinutes iš savo mobilių telefonų. Mane tikrai stebino toks gebėjimas iš bet kokios nepatogios situacijos rasti išeitį, kad tik pacientai kuo mažiau patirtų streso ar nepatogumų. Šis darbas reikalauja ne tik stipraus psichologinio pasiruošimo (ateina ir piktų žmonių, kurie nežinodami sistemos ypatumų, pvz.:, kad reikia turėti siuntimus, nepagarbiai kalba su registratorėmis, įžeidinėja), žinių, bet ir fizinės ištvermės, nes norint atrinkti pacientų korteles gydytojams, reikia ir kopėčiomis palipti, ir į archyvą subėgioti, ir ant žemės atsiklaupti...

Be konkrečių savo atliktų darbų, ar pastebėjote taisytinų sisteminių dalykų, juk „šviežia“ akis visada geriau mato...

O taip! Pacientų daugėja, gydytojų mažėja. Eilės pas gydytojus būna ir 4 mėnesių, o užsiregistruoti ne visiems pavyksta, nes „talonėliai“ greitai pasibaigia. Na ir didžiausia bėda, kuri trukdo registratūros darbuotojams efektyviai dirbti – tai nuolatinis e-sveikatos „lūžimas“.

Ar manote, kad NVI vertėtų pagalvoti apie savanorystės plėtojimą?

Kai aš atėjau savanoriauti į registratūrą, tikrai mačiau, kaip merginoms trūksta papildomų rankų, jos dažnai net neturi laiko kada pavalgyti, todėl savanoriai tikrai gali padėti, net kelios valandos per savaitę joms būtų didelė parama. Manau, kad ir kiti skyriai apsidžiaugtų, jei savanorystė NVI butų plėtojama ir bet kokia pagalba jiems pravestų.

Ar galėtų savanoriauti žmonės, visiškai nesusiję su gydymo įstaiga ar liga. Na, sakykime, vyresniųjų klasių gimnazistai? Ar nepadėtų tokia veikla auginti labiau empatišką ir atjaučią jaunąją kartą?

Be abejo. Savanoriauti gali visi buvę pacientai, tiek nieko bendro neturintys su šia įstaiga, tiek jaunimas, svarbu, kad tie žmonės būtų motyvuoti, nes vien tik geri norai neatneša gerų rezultatų. Žinau įstaigų, kurios atsisakė šios idėjos vien todėl, kad atėję žmonės susiduria su realybe  ir tiesiog išeina, o jų įtraukimas, apmokymas, kuravimas iš personalo atima nemažai laiko. O dėl jaunimo, tai tikrai manau, kad savanorystė gali prisidėti prie empatiškos, sąmoningos jaunos kartos auginimo.

Dabar baigėte savo pirmąjį savanoriavimo etapą. Ar planuojate sugrįžti?

Taip. Tikrai noriu sugrįžti rudenį. Jau su Vėžio informacijos ir komunikacijos skyriaus vedėja Veronika Mickevičiene aptarėme, kokia mano savanorystė galėtų būti. Abi turime idėjų, kaip tą savanorystę plėtoti, kad ji būtų naudinga ir pacientams, ir NVI. Labai noriu padėkoti p. Veronikai ir visoms registratūros darbuotojoms: Natalijai, Anai, Ievai už galimybę savanoriauti jų komandoje. Jūs esate tikri aukso grynuoliai ir labai mums reikalingi. Būkite sveikos ir net sunkiausiose situacijose nepraraskite šitų savo savybių – empatijos, geranoriškumo, energijos ir meilės darbui bei pacientams. O savo bendražygius kviečiu jungtis prie savanorystės, nes tik taip galime atsidėkoti tiems, kurie kažkada padėjo mums. BŪKITE VISI SVEIKI.