Prisiminėme imunologijos pradininkę prof. Eleną Moncevičiūtę-Eringienę – atminimo popietė „Eringių šeima – Lietuvai“

Liepos 2 d. į Lietuvos mokslų akademijos didžiąją konferencijų salę  susirinko mokslo visuomenės atstovai, buvę bendradarbiai, mokiniai, Eringių šeimos nariai – renginys buvo skirtas ekologo, visuomenės veikėjo prof. Kazio Eringio 100-osioms, gimimo metinėms (1921–2006) ir onkologės, imunologės, prof. Elenos Moncevičiūtės-Eringienės (1927–2020) mirties metinėms.

Profesorė – vėžio imunologijos pradininkė Lietuvoje, jos pastangomis Onkologijos mokslinio tyrimo institute įkurta Imunologijos laboratorija, kurios pagrindinis tikslas buvo tirti vėžio rizikos endogeninius imunologinius veiksnius. Profesorė – ne vienos mokslinės monografijos bei metodinių rekomendacijų autorė ir bendraautorė, daugiau nei 200 mokslinių straipsnių autorė. Visi šie darbai – didžiulis indėlis į onkologijos mokslą.

Nacionaliniame vėžio institute, tada – Onkologijos mokslinio tyrimo institute, prof. Moncevičiūtė- Eringienė moksline bendradarbe dirbo nuo 1957 m., vadovavo Patofiziologijos laboratorijai. Savo habilituoto daktaro disertacijoje ištyrė, kaip dėl antinavikinių preparatų, sukurtų Onkologijos mokslinio tyrimo institute, poveikio pakinta antigenai bei imunobiologinės savybės.

Pagrindinės prof. E. Moncevičiūtės-Eringienės mokslinio darbo kryptys – onkologija, imunologija, mikrobiologija. Remiantis profesorės tyrimų rezultatais, buvo pasiūlyta žmogaus imuninės būklės 6 tipų klasifikacija bei testų sistema imuninei būklei įvertinti. Profesorės sukurta ekspres-metodika buvo įdiegta Lietuvos, Rusijos bei Ukrainos gydymo įstaigose.

Profesorė yra originalios vėžio kilmės teorijos autorė – ji paskelbė hipotezę, kad vėžys yra prie kenksmingų/žalojančių faktorių prisitaikiusių ląstelių bendrabiologinio rezistentiškumo atmaina. Pagal profesorės teoriją piktybėjančios ląstelės, kad išgyventų, tarsi grįžta evoliucijos laiptais atgal į atavistinės raidos būklę. Tokios primityvėjančios ląstelės nustoja klausyti organizmo reguliuojančių signalų, susikuria autonomiją ir įgyja polinkį greičiau augti.

Pirmoji popietėje kalbėjusi Nacionalinio vėžio instituto direktorė prof. Sonata Jarmalaitė pasakė, jog kalbėti apie profesorės Elenos Moncevičiūtės-Eringienės asmenybę  labai sudėtinga ir itin garbinga užduotis. “Iškili mokslininkė – maža būtų taip apibūdinti profesorės asmenybę. Aistringa, su ypatingu polėkiu mokslininkė – jau būtų tikslesnis apibūdinimas. Mokslininkė, eksperimento formatu pasirinkusi savo organizmą. Ar daug šiais laikais pažįstame tokių tyrėjų? Net išėjusi į užtarnautą poilsį Elena Moncevičiūtė-Eringienė nenutraukė mokslinės veiklos. Savo teoriją prof. E. Moncevičiūtė-Eringienė yra paskelbusi ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautinėje mokslinėje erdvėje. Savo teoriją profesorė gilino ir plėtė visą gyvenimą, tikėjo, jog jeigu ne jai pačiai pavyks iki pabaigos įrodyti teorijos pritaikomumą praktikoje, tai tikrai atsiras šio darbo pasekėjų,“ – pasakė prof. S. Jarmalaitė.

Prof. E. Moncevičiūtė-Eringienė sukūrė savo mokyklą, uždegdama jaunus mokslininkus tyrėjo aistra ir pasišventimu mokslui. Ji savo ryškiu asmeniniu bei visuomeniniu gyvenimu demonstravo sektiną mokslininkės moters pavyzdį.

Visą savo aktyvų gyvenimą profesorė buvo nenuilstanti visuomeninkė, daug dėmesio skyrė švietėjiškai veiklai ypatingai akcentuodama sveikos gyvensenos reikšmę.

Profesorė taip pat nuosekli savo giminės šaknų puoselėtoja, likusi ištikima savo gimtojo krašto bendruomenės švietėja, ji visuose savo sumanymuose ir darbuose buvo iš tų aistringų žmonių, kurių neapleisdavo užsidegimas ir kūrėjo įkarštis iki to paskutinio momento, kai idėja virsdavo konkrečiu rezultatu. Ar tai būtų švietėjiška knygelė, ar monumentalus Moncevičių giminės istorijos leidinys, ar mokslinė monografija, ar profesorės jubiliejui skirta mokslinė konferencija.

Prof. S. Jarmalaitė paminėjo ir svarbų, visiems šalia buvusiems puikiai pažįstamą profesorės asmenybės bruožą – profesorė gyveno ir dirbo su jai būdingu ypatingu džiugesiu, kuriuo ji užkrėsdavo aplinkinius, kolegas, priversdama visus džiaugtis jos idėjomis, dalyvauti jos sumanymų realizavime, kartu laukti gerų žinių. „Profesorės bendruomeniškumo koeficientas, ko gero, dar negreitai bus pralenktas,“ – pasakė prof. S. Jarmalaitė.

Apie prof. E. Moncevičiūtę-Eringienę, kaip vėžio imunologijos pradininkę Lietuvoje, pranešimą perskaitė Nacionalinio vėžio instituto Imunologijos laboratorijos vedėja prof. Vita Pašukonienė.