Atgarsiai iš 19-osios St. Gallen konferencijos

Algė Leveckytė, Nacionalinio vėžio centro gydytoja chirurgė

Pavasarį krūties ligų specialistai pasitiko 19-ąja S. Gallen konferencija. Džiugu buvo eilinį kartą dalyvauti šioje svarbiausioje krūties patologijos konferencijoje: joje gimsta krūties vėžio gydymo rekomendacijos, kuriomis remiamasi priimant kritinius sprendimus gydant pacientus visame pasaulyje. Šias metais susirinko virš 3000 dalyvių.

Stebimas vis didesnis dėmesys individualizuotam gydymui, imant aktyviau diskutuoti apie vyresnio amžiaus pacienčių gydymo niuansus, gyvenimo kokybės užtikrinimą. Tradiciškai skirta nemažai dėmesio krūties vėžio chirurgijai. Daug diskutuota apie pasirinktų operacijų apimtį, chirurgai skatinti atlikti tausojančias krūtų operacijas.

Savo pacientėms jau seniai sakau, kad krūties pašalinimas neprailgina išgyvenamumo. Jungtinėse Amerikos Valstijose nerimą kelia masiškai siūlomos atlikti mastektomijos net esant 1 cm navikui. Sekdamos šią tendenciją pacientės dėl simetrizacijos pageidauja šalinti ir sveiką krūtį. Tai yra visiškai nepateisinama ir žaloja sveikatą. Šią istoriją pasakojo ir neigiama praktika dalijosi Armando Giuliano, pelnęs šių metų konferencijos apdovanojimą.

Kaip chirurgė labai džiaugiuosi, kad kelią vis lengviau skinasi hormonams jautria pažengusia lobuline karcinoma sergančių pacienčių gydymas, vis aktyviau pradedant gydymą nuo operacijos. Pažymėtina, kad šioms pacientėms medikamentinis gydymas retai turi pakankamą efektą.

Nagrinėtas trigubai neigiamos karcinomos ir HER 2 teigiamo vėžio gydymas. Išsiskyrė nuomonės dėl pastarojo neoadjuvantinio gydymo naviko dydžio indikacijų. Dauguma specialistų laikosi nuomonės, kad gydyti nuo chemoterapijos ir biologinės terapijios reikėtų pradėti navikui esant 2 cm ir didesniam. Ankstyvesnė terapija pastebimos naudos neduoda ir išgyvenamumo neprailgina. Tokius atvejus geriausia pradėti gydyti nuo operacijos.

Skirta nemažai dėmesio ir paveldimo vėžio gydymui. Diskutuojant apie chirurgiją, keliami klausimai dėl krūtų tausojimo su jau nustatytomis mutacijomis. Nuomonės vis dar pasiskirstę netolygiai, bet vis daugiau specialistų į tausojimą žiūri tolerantiškiau. Aš asmeniškai šią mintį vis dar jaukinuosi, bet procesą spartina mano pacientės, aktyviai besidominčios krūties vėžio naujienomis ir pageidaujančios tausoti krūtį.

Atkreiptas dėmesys ir į medikamentinio gydymo pašalinį poveikį. Diskusijose aptartas hormonoterapijos šalutinis poveikis. Deja, racionalių sprendimų išgirsti nepavyko. Rekomendacijos išlieka tos pačios- adekvačiai didinti fizinį krūvį, tinkamai maitintis, teikiant prioritetą Viduržemio jūros mitybai. Akcentuota meditaciios ir „Mindfulness” praktikų reikšmė, streso valdymo priemonės. Man, asmeniškai, tai kelia susižavėjimą, nes daugelyje vakarietiškų šalių į gydymo planą įtraukiama joga, meditacija, taip akcentuojant holistinį požiūrį į pacientą, o ne pabrėžiant vieno organo onkologinį susirgimą.

Suklusti turėtų aromatazės inhibitorius vartojančios pacientės. Netgi taurė raudonojo vyno vakare gali visiškai neutralizuoti vaistu terapinį poveikį. Čia būtų galima visiškai pritarti Pasaulinei sveikatos organizacijai, kurios naujausiose rekomendacijose nebėra saugaus alkoholio kiekio. Tai visada akcentuoju savo pacientėms per konsultacijas. Džiaugiuosi, kad ši žinia vis dažniau suranda kelią į jų širdis ir protus.

Nepamiršta aptarti ir oligometastatinio vėžio gydymo galimybių. Nepaisant pasigirstančių nuomonių, kad šis gydymas, esant keletui židinių kituose organuose, neprailgina išgyvenamumo, nugali žinia, kad taip gerinama gyvenimo kokybė ir šį vėžį gydyti verta.

Diskutuota ir apie kartotinę krūties radioterapiją, kai pakartotinai atliekant krūtį tausojančias operacijas, taikomas pakartotinis švitinimas. Lengviau pritariama aktinoterapijai po trumpesnio laiko, t.y., 5 metų. Anksčiau kildavo aršių diskusijų ir dėl 10 metų. Skatinama dalinė aktinoterapija, taip skiriant mažesnį apšvitos kiekį.

Vis dar atsargiai keliamas mažų navikų ir sarginio limfmazgio biopsijos indikacijų klausimas. Vykstant klinikinėms studijoms, sarginio limfmazgio biopsija vis dar indikuotina. Klinikinėje praktikoje dažnai susiduriame su pacienčių klausimu po neoadjuvantinės chemoterapijos stebint pilną radiologinį atsaką. „Tai gal nereikia manęs operuoti?” Deja, reikia. Nes to nepadarius, vėžio atkryčio tikimybė išlieka pernelyg didelė. Pasiekus pilną atsaką bandoma atlikti iki dvylikos biopsijų, taip bandant patvirtinti, kad onkologinių ląstelių vėžio vietoje nebeliko. Bet atidėkime tai ateičiai. Nepaisant geografinės vietovės, vyrauja visiškas pritarimas, kad chirurginis gydymas išlieka krūties vėžio gydymo aukso standartu. Panašu, kad ši opcija nesikeis artimiausiu laiku, galimai net artimiausią dešimtmetį.

19-osios St.Gallen konferencijos diskusijos dalyviai

Pasaulyje plačiai diskutuojant apie dirbtino intelekto plėtrą ir galimai netgi kai kurių funkcijų perėmimą, sąlytyje su krūties vėžio gydymu jis reikšmingas tik aktinoterapijos planavimui bei duomenų analizei.

Kadangi ši nauja technologija domina mane asmeniškai, įtraukiau ją į savo praktiką krūtų implantų prieš rekonstrukciją parinkimui. Galima sakyti, kad senieji mūsų parinkimo metodai ir DI nuomonės tam tikrais atvejais sutampa. Bet klaidos tikimybė vis dar išlieka didelė. Taigi, kontrolė yra būtina ir žmogaus intelektas dar nepakeistas ir, šmaikščiai sakant, „saugus”.