Nacionaliniame vėžio institute veiklą pradėjo Paliatyvios onkologijos poskyris

Nacionalinio vėžio instituto Paliatyvios onkologijos poskyrio veikla pristatyta pacientams surengtoje nuotolinėje, tiesioginėje diskusijoje. Joje dalyvavo Nacionalinio vėžio instituto direktorius doc. dr. Valdas Pečeliūnas, Sveikatos apsaugos ministerijos Asmens sveikatos departamento direktorė Odeta Vitkūnienė, Mykolo Marcinkevičiaus ligoninės direktorius Rimvydas Turčinskas, Antakalnio poliklinikos direktorė Audronė Juodaitė- Račkauskienė, Vilniaus miesto klinikinės ligoninės direktorės pavaduotoja klinikiniam darbui Božena Markevič, Lietuvos paliatyviosios medicinos draugijos atstovas Ričardas Cervin, Pagalbos onkologiniams ligoniams direktorė Neringa Čiakienė.

Naujajame NVI Paliatyvios onkologijos poskyryje šiuo metu yra keturios lovos, pacientai čia praleidžia tris paras, o vėliau keliauja paliatyvaus gydymo tęsti kitose gydymo įstaigose ir namuose. Dėl paliatyvaus gydymo onkologiniams pacientams reikia kreiptis į gydantį gydytoją. Anot Nacionalinio vėžio instituto direktoriaus doc. dr. Valdo Pečeliūno, planuojama, kad NVI Paliatyvios onkologijos poskyris ateityje plėsis.

„Nacionaliniame vėžio institute teko susidurti su stereotipine situacija: atvežamas paliatyvus pacientas. Kyla klausimas: kur jis toliau turėtų vykti? Su šia problema buvo susiduriama Priėmimo-skubios pagalbos skyriuje. Mūsų įstaigoje dirba aukščiausio lygio ir kompetencijos specialistai, kurie puikiai išmano, kaip dirbti su tokiais pacientais. Bet vieno konkretaus padalinio NVI tokiems pacientams neturėjome. Sakyčiau, yra siaubingas jausmas, kai su artimaisiais atvyksta pacientas, kurio būklė yra prasta ir prasideda diskusija, ar tokiam pacientui atsiras vietos įstaigoje, kur tokiam pacientui keliauti toliau. Apie šią problemą buvo daug diskutuojama ir buvo priimtas sprendimas turėti struktūrą, kuri rūpinasi tokiais pacientais. Dėkoju kolektyvui, kuris prie to prisidėjo: šiandien mes tokią vietą NVI jau turime – Paliatyvios onkologijos poskyrį. Jis yra mažas, poreikis, be abejo, bus didesnis. Taigi, turime kristalą, kuris toliau augs. Antras, labai svarbus dalykas, yra kad tokią vietą paliatyviems pacientams turėtų visas regionas, todėl pereiname prie diskusijos su mūsų regionų partneriais, kurie rūpinasi paliatyviais pacientais. Norime sukurti sistemą, kurioje būtų labai aiškus ir sklandus paliatyvaus paciento kelias. Tam, kad toks pacientas visais atvejais gautų tinkamą pagalbą. Specialistui, kuris dirba su tokiu pacientu nėra lengva. Bet kai sistema padeda darbuotojui vykdyti savo pareigas, specialisto motyvacija yra visiškai kita, nei tuomet, kai specialistas ieško paliatyviam pacientui vietos ir galvoja kur ir kaip jam padėti. Dirbame, kad ir pacientams, ir šioje sistemoje dirbantiems būtų geriau,“ – kalba doc. dr. V. Pečeliūnas.

Pagalbos onkologiniams ligoniams (POLA)  direktorė Neringa Čiakienė džiaugiasi, kad žengtas pirmasis žingsnis gerinant paliatyvaus gydymo prieinamumą onkologiniams pacientams. „Tai yra labai opus klausimas, kurio sprendimo pasigesdavome Nacionaliniame vėžio institute ir kitose tretinio lygmens gydymo įstaigose. Paliatyvi pagalba ir paliatyvus gydymas dažnai yra paciento kelio pabaiga. Džiugu, kad iki šio etapo nukeliauja ne visi pacientai. Tačiau daliai žmonių tai yra ir kelio pradžia, ir kelio pabaiga. Būna labai sudėtinga situacija, kai žmogui reikia sudėtingo simptominio gydymo. Tai jau nebėra pagalba, tai yra gydymas, kadangi jis apima daugybę elementų. Turėjome problemą, kai pasimetę būdavo ir sergančiojo artimieji, ir gydymo įstaigos specialistai. Dabar jaučiame palengvėjimą, kadangi žinome, kur toks pacientas bus nukreiptas, kad jis gaus atsakymus į rūpimus klausimus ir nebus paliktas su savo problemomis ateityje. Praleidus tas kelias dienas Nacionalinio vėžio instituto  Paliatyvios onkologijos poskyryje, pacientas bus nukreipiamas į kitas gydymo įstaigas ir tai yra be galo svarbu. Ačiū Nacionaliniam vėžio institutui, kuris yra toji „pirma kregždė“ – tikimės, kad šis pavyzdys užkrės ir kitas gydymo įstaigas ir paliatyvios pagalbos prieinamumas gerės visoje Lietuvoje,“ – džiaugiasi N. Čiakienė.

Antakalnio poliklinikos direktorė Audronė Juodaitė-Račkauskienė sveikino NVI žengus žingsnį bendradarbiavimo srityje. „Ambulatorinė grandis paslaugas teikia plačiu spektru. Teikiame ir slaugos paslaugas į namus, ir paliatyvią pagalbą. Ambulatorinės paslaugos procentaliai ženkliai lenkia stacionarines paslaugas. Labai sveikinu Nacionalinį vėžio institutą ir jo direktorių už  šį sprendimą, nes bendradarbiavimas tarp visų grandžių yra būtinas. Kalbant apie paslaugos teikimą ambulatorinėje grandyje, ko gero, pirmiausia dėmesys tenka žmogiškiesiems ištekliams, t.y., personalui. Personalui trūksta išsamių mokymų. Tikimės bendradarbiavimo, kad ambulatorinės grandies personalas galėtų gauti reikiamas žinias – per konferencijas, seminarus. Galbūt galvotume ir apie mainų programas kvalifikacijos tobulinimo klausimais. Dar viena specialistų darbo pusė yra darbas su artimaisiais. Tam taip pat reikalingi mokymai ir papildomas personalas,“ – kalbėjo Antakalnio poliklinikos direktorė A. Juodaitė- Račkauskienė.

Paklaustas, ar mes jau turime pilną paliatyviosios pagalbos paveikslą mūsų šalyje, Lietuvos paliatyviosios medicinos draugijos atstovas Ričardas Cervin atsakė, jog turime puikų startą. „Starto, kurio labai svarbus tikslas – turėti integruotą paliatyvios medicinos centrą. Šios srities sėkmė slypi daugialypiškume: reikia turėti medicinės ir psichologinės pagalbos centrą viename. Taip pat būtina socialinių darbuotojų ir dvasininkų pagalba – tai būtų kompleksinis pilnos pagalbos teikimas, kai galimi geriausi rezultatai. Tai moksliškai patvirtintais  duomenimis ir klinikine patirtimi pagrįsti duomenys. Be to, tai tikrai naujas horizontas moksliniams tyrimams, kai gydytojams, doktorantams ir studentams atsidaro visiškai naujos durys. Kaip vertinti šios pagalbos kokybę,  reikia tiesiogiai klausti paciento. Paciento apklausos atliekamos labai paprastai, čia pat gydytojo kabinete ir ilgai neužtrunka. Per kitą konsultaciją pacientui vėl skiriamas dėmesys, vėl užpildoma anketa  ir matome dinamiką. Ši praktika duoda daug informacijos, ką verta, ko neverta, ką reikia keisti. Kiek paslauga naudinga ir efektyvi. Pacientų apklausa yra ta duomenų bazė, kuri parodo, kas veikia, kas neveikia. Ką reikia keisti, kur eiti, ką finansuoti. Ateities paliatyvios pagalbos orientacija – į namus. Todėl reikia daugiau dirbti su šeimos gydytojais, juos paruošti.  Be abejo, apklausos turėtų būti unifikuotos, svarbu visur pasiekti aukštą lygį. Per kursus, mokymus reikėtų vystyti paliatyvią pagalbą“, – sako R. Cervin.

Mykolo Marcinkevičiaus ligoninės direktorius Rimvydas Turčinskas prisiminė, jog tais metais, kai jis dirbo Sveikatos apsaugos ministru, 2007 m.  buvo pasirašytas pirmas ministro įsakymas apie paliatyvią slaugą Lietuvoje. „Jis nebuvo tobulas. Tačiau labai smagu, kad šiandien kalbame apie tai, kad ne tik NVI, bet ir regionuose būtų sinergija tarp tų paslaugų, kurios priskiriamos specializuotoms. Ne viską galime padaryti, noras yra, bet galimybių – ne visada. Mano manymu, radome išeitis, kaip norėtume matyti paliatyvią mediciną, kas daroma  antriniame lygyje, kas yra daroma specializuotai paliatyviai slaugai NVI.  Neabejoju sėkme. Kokie iššūkiai buvo M. Marcinkevičiaus ligoninėje? Pasakysiu atvirai – statyti priestatą ir ten įsteigti paliatyvios pagalbos skyrių.  Jis funkcionuoja jau du metai. Noriu pabrėžti – turi būti sinergija tarp paciento, darbuotojo ir įstaigos“, – kalba R. Turčinskas.

Vilniaus miesto klinikinės ligoninės direktorės pavaduotoja klinikiniam darbui Božena Markevič sako, kad būtina labiau plėtoti ambulatorinę grandį. „Kiekvienas turime savo iššūkių ir atsakomybių, bet onkologiniai pacientai pas mus patenka. Ir atvažiuoja dėl skubių būklių: šnekame apie gyvybės išgelbėjimą. Ir mes būname pirmieji, kurie pasako nemalonią diagnozę. Dažniausiai chirurgai su tuo susiduria. Sergantis pacientas atvežamas jau su komplikacijomis, dažniausiai naktį, kai reikalingas kraujo komponentų lašinimas, būna prisidėjusios bakterinės infekcijos. Manau, kad būtina sudėlioti procesus, reikalinga gera komunikacija. Bet atsiminkime, kuo ilgiau pacientas guli stacionare, tuo didesnė hospitalinių infekcijų tikimybė. Kai pacientas jautrus hospitalinei infekcijai, gali atsirasti ir kitos ligos. Toks pacientas turėtų kuo trumpiau būti stacionarinėje ir institucinėje priežiūroje: tik tiek, kiek būtina ir kuo minimalesnį laiką. Kuo ilgiau pacientas gyvena kaip ambulatorinės grandies pacientas, tuo jis yra saugesnis. Ambulatorinė pagalba turėtų būti labiau išplėtota. Kuo pacientas ilgiau gyvena, tik epizodiškai pakliūdamas į stacionarinę įstaigą, tuo jis komfortiškiau gyvena,  turi mažiau komplikacijų. Išleisdami pacientą dažniausiai sakome „viso gero“, o ne „iki pasimatymo““, – sako B. Markevič.

Diskusijoje dalyvavusi Sveikatos apsaugos ministerijos Asmens sveikatos priežiūros departamento direktorė Odeta Vitkūnienė pažymėjo, jog valstybės pažanga yra neatsiejama nuo paliatyvios medicinos pažangos ir proveržio. „Tai samprata tiek sveikatos politikos formuotojų, tiek sveikatos vadybininkų ir administratorių, kurie įgyvendina šiuos pokyčius savo įstaigose.  Organizuodami darbą, sveikatos politiką  įgyvendinantys asmenys turi šias žinias perteikti savo darbuotojams. Kalbant apie bendradarbiavimo platformas – kaip žinia, pastaruosius metus didelis dėmesys skiriamas sveikatos reformai įgyvendinti – kalbame ir apie savivaldybių paskatinimus užtikrinti bazinį sveikatos priežiūros paslaugų paketą. Jame ir paliatyvios pagalbos paslaugų dalis. Tada neišvengiamai atsiranda poreikis plačiau kalbėti apie sveikatos centro modelio įgyvendinimą. Tai vienas iš sluoksnių, kur bendradarbiavimas tarp įstaigų, politikų ir pacientų organizacijų gali pasiekti reikalingą lygį. Valstybiniu lygmeniu turime bendradarbiavimo platformą – kiekvieną mėnesį pristatome teisėkūros iniciatyvas sveikatos bendruomenei, vadybininkams, savivaldybių merams, kitoms suinteresuotoms šalims. Pagrindinis dalykas yra tai, kad paliatyvios medicinos samprata nebūtų tapatinama su slauga. Kaip tik šiandien apie tai šnekame. Būtina, kad pirminė grandis, pacientų organizacijos, antrinė grandis neštų žinutę, kad paliatyvi medicina yra visur nuo diagnozės nustatymo iki to momento, kai sprendžiama, kiek aš galiu turėti kokybiškų gyvenimo metų. Šiandien mūsų diskusiją  pavadinčiau gera pradžia atsirasti ateityje naujai paliatyvios medicinos paslaugai“, – kalba O. Vitkūnienė.

Nuorodą į diskusiją rasite čia: https://www.facebook.com/nacionalinisvezioinstitutas/videos/1504731806897104