Istorija

1931 metais J. Jaržemskis paskelbė pirmuosius statistinius duomenis, kuriais siekė specialiai analizuoti vėžio paplitimą Lietuvoje 1925–1929 metais. Kadangi iš esmės tai buvo hospitalinė statistika, naudotas nuotolio koeficientas, jei ligoniai būdavo atvykę iš tolimų Lietuvos vietų, t.y. manyta, kad tokie ligoniai į Kauno klinikas patekdavo rečiau ir ne visi. Tuo metu daugiausia sergančių vėžiu ligonių buvo nustatyta Utenos, Mažeikių ir Rokiškio apskrityse.

1945 metais Lietuvoje buvo pradėta naudoti Sovietų Sąjungos onkologinės pagalbos sistema. Teoriškai ji buvo darni ir onkologinių įstaigų tinklas (onkologiniai kabinetai, dispanseriai, institutai) apėmė visa šalį (respublikos, sritys, rajonai). Buvo ruošiami kadrai, įstaigos aprūpinamos būtinais įrengimais, bet, žinoma, nevienodai gerai visoje šalyje. Iki 1953 metų privaloma onkologinių susirgimų registracija buvo vykdoma tik tuose miestuose, kur buvo onkologinės įstaigos.

Lietuvoje pokario metais pirmuoju vyriausiuoju onkologu buvo M. Kučarovas, kuris 1945 metais paskelbė iki tol geriausiai sutvarkytą sergamumo vėžiu ir mirtingumo nuo jo statistiką. Jis nurodė, kad iki II pasaulinio karo mirtingumas nuo vėžio Lietuvos dideliuose miestuose nesiskyrė nuo mirtingumo daugelyje kitų šalių. Po to dar daugiau kaip 10 metų nebuvo tinkamos onkologinės statistikos, t.y. nebuvo sergamumo piktybiniais navikais rodiklių net pagal lytį ir amžių bei dokumentų, pagal kuriuos populiaciniu lygiu būtų galima įvertinti onkologinę situaciją. Hospitalinė navikų statistika naujų epidemiologinių tyrimų poreikių patenkinti negalėjo. Padėtis tapo geresnė, kai Eksperimentinės medicinos ir onkologijos instituto onkologijos padalinys 1957 metais buvo reoganizuotas į Onkologijos mokslinio tyrimo institutą ir jame kartu buvo įkurtas Organizacinis metodinis ir navikų epidemiologijos skyrius su vėliau prie jo įsteigtu Vėžio registru.

Ilgai Lietuvoje dažniausia vėžio lokalizacija buvo skrandis ir sergamumas šia liga didėjo iki 1964 metų. Šios ligos epidemiologiniams tyrimams buvo skiriama daugiausia dėmesio (ištirti paplitimo ypatumai, dinamika, rizikos faktoriai). Lietuvoje veikė Sąjunginis skrandžio vėžio epidemiologijos tyrimų koordinavimo centras. Vėliau prisidėjo kiti virškinamojo trakto vėžio epidemiologiniai tyrimai, kuriuos atliko ir jiems vadovavo instituto Navikų epidemiologijos skyriaus vedėjas M. Stukonis. Nuo 1960 metų pradėti odos ir lūpos vėžio epidemiologiniai tyrimai, kuriuos vykdė V. Glinskienė. Savo darbais ir tyrimais ji daug prisidėjo įdiegiant mažąją statistinių darbų mechanizaciją, skaičiavimo techniką ir organizuojant Lietuvos vėžio registrą. 1974 metais plaučių vėžio epidemiologinius tyrimus pradėjo onkoepidemiologas R.Gurevičius. Buvo atskleisti svarbūs plaučių vėžio paplitimo ypatumai šalies rajonuose. Lygiagrečiai tirti, diegti ir aprobuoti šiuolaikiniai statistinio tyrimo metodai.

1984 metais SAM ministo įsakymu buvo įkurtas Lietuvos TSR Kancerregistras. 1990 metais reorganizavus Onkologijos mokslinio tyrimo institutą ir kliniką prie jo į Lietuvos onkologijos centrą, Registro veikla buvo pratęsta ir sustiprinta. Keičiantis įstaigos statusui, Registro veikla nenutrūko – toliau buvo plėtojami deskriptyviniai epidemiologiniai tyrimai, ruošiami moksliniai straipsniai ir informaciniai leidiniai apie piktybinius navikus Lietuvoje, dalyvaujama šalies ir tarptautinėse mokslinėse programose bei projektuose, aktyviai bendradarbiaujama su Lietuvos ir užsienio mokslininkais.