Instituto istorija

1579 m. įsteigus  Vilniuje universitetą prasidėjo onkologijos istorija Lietuvoje.  

Tarpukaryje pažangieji Lietuvos universiteto Kaune profesoriai Pranas Mažylis, Vladas Kuzma, Vytautas Girdzijauskas ir kiti suprato, jog vėžio problemai spręsti būtina įkurti vadovaujančią įstaigą – onkologijos insitutą. 

1931 m. balandžio 23 d. Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Bendrosios ir eksperimentinės katedros vedėjo prof. Kazimiero Pelčaro iniciatyva sušauktas Kovos su vėžiu komiteto steigiamasis posėdis, kuriame pasiūlyta įkurti Draugiją kovai su vėžio liga. Į 22 asmenų tarybą ir 7 asmenų darbo prezidiumą buvo išrinkti žymiausi Universiteto profesoriai ir gydytojai praktikai, taip pat šiame posėdyje buvo patvirtinti komiteto nuostatai ir nurodytos darbo kryptys: gydomojo bei tiriamojo darbo organizavimas, onkologinių ligonių apskaita, sanitarinio švietimo plėtojimas Vilniuje ir Vilniaus krašte.

1931 m. gruodžio 1 d., praėjus pusei metų po steigiamojo susirinkimo, Vilniuje pradėjo veikti  ligoninė ir institutas (Polocko g. 6). Šioje ligoninėje veikė ambulatorija, 12 lovų stacionaras, laboratorija bei kanceliarija. Dažniausiai gydyti išplitusiu vėžiu sergantys ligoniai. Čia taip pat buvo atliekami moksliniai darbai – tyrinėjamas onkologinių ligonių kraujo serumas ir gilinamasi į biologines vėžio vystymosi problemas.

1933 m. įsigijus pirmąjį rentgenoterapinį aparatą, pradėjo veikti rentgenoterapijos kabinetas. Tais pačiais metais įsteigtas pirmasis patologoanatomijos skyrius.

1934 m. balandžio 15 d. Kovos su vėžiu komiteto nutarimu institutą oficialiai imta vadinti Kovos su vėžiu komiteto Vilniaus miesto sergančiųjų vėžiu tyrimo-gydymo institutu. Šis institutas veikė iki 1941 m.

1937 m. įsigyti pirmieji 33 mg radioaktyvaus radžio.

1944 m. vėl atidaryta Vilniaus miesto onkologijos ligoninė (Pylimo g. 46), kuri 1945 m. spalio 1 d. reorganizuota į Respublikinį onkologijos dispanserį. Jame buvo poliklinika, 40 lovų stacionaras, rentgeno bei radžio terapijos kabinetai, rentgenodiagnostikos kabinetas bei klinikinės laboratorijos.

1945 m. įkurtas Lietuvos TSR Mokslų akademijos Eksperimentinės medicinos ir onkologijos institutas, kuriame toliau plėtojamas onkologijos mokslas. Šio instituto organizatorius buvo prof. V. Girdzijauskas. Prof. K. Pelčaro mokiniui dr. Mykolui Kučarovui buvo patikėta vadovauti Onkologijos sektoriui. Po jo mirties iki 1957 m. Onkologijos sektoriaus darbus tęsė doc. J. Rimšelis.

Pagrindinėje praktinės onkologijos įstaigoje - Respublikiniame onkologijos dispanseryje buvo vykdoma aktyvi gydomoji veikla, įrengtas operacinis blokas, įdiegtos tokios operacijos kaip skrandžio rezekcija, mastektomija, apatinės lūpos rezekcija. Imta taikyti chemoterapiją embichinu, spindulinę terapiją radioaktyviuoju radžiu.

1954 m. pradedama taikyti trumpažidininė rentgenoterapija rekonstruotu rentgenodiagnostiniu aparatu. Praėjus metams ligoniai jau gydomi ir telegama aparatu “Gut-Co60”.

1957 m. Lietuvoje įkurtas savarankiškas Onkologijos mokslinio tyrimo institutas, kurio klinikine baze tapo Respublikinis onkologijos dispanseris. Institutui vadovauti pavesta prof. Albertui Telyčėnui. Pagrindinės Onkologijos mokslinio tyrimo instituto darbo kryptys buvo:

• priešnavikinių preparatų paieška ir jų priešnavikinio aktyvumo tyrimai;
• ankstyvoji piktybinių navikų diagnostika ir terapija.

1975 m. Onkologijos mokslinio tyrimo institutas ir Respublikinis dispanseris reorganizuotas į vieną onkologijos mokslo ir praktikos įstaigą. Iki tol kova su piktybiniais navikais Lietuvoje vyko dviem kryptimis. Gydomąjį, profilaktinį ir iš dalies organizacinį darbą atlikdavo respublikiniai onkologijos dispanseriai, o mokslas buvo plėtojamas Onkologijos mokslinio tyrimo institute. Naująjį institutą sudarė 2 dideli sektoriai – Eksperimentinės onkologijos ir Klinikinės onkologijos bei savarankiški Medicinos informatikos, Navikų epidemiologijos, Eksperimentinių gyvūnų, Organizacinis-metodinis bei Techninis-gamybinis skyriai. 

1979 m. prof. A. Telyčėno iniciatyva Vilniuje, Santariškių rajone, baigtas statyti naujas instituto pastatas ir didžiulė klinika. Naujose patalpose įsteigta 15 specializuotų įvairaus profilio klinikinių, eksperimentinių ir diagnostinių skyrių. Atidaryta poliklinika, įvairūs specializuoti kabinetai ir operacinės. Vilniaus onkologų būrį papildė nauji mokslo darbuotojai ir klinicistai. Nauja klinika galėjo priimti iki 450 ligonių. 

1982 m. vadovavimą Onkologijos mokslinio tyrimo institutui perima prof. L. Griciūtė. Instituto klinika įgyja savarankišką statusą ir vadinama Klinika prie Onkologijos mokslinio tyrimo instituto. Joje gydomi ligoniai, sergantys įvairių lokalizacijų piktybiniais navikais (išskyrus smegenų ir akių bei leukozes). Lovų klinikoje padaugėjo iki 520.

1984 m. įkurtas Lietuvos vėžio registras, kuris dirbo populiacinis Vėžio registras. Nuo 1993 m. vėžio registras yra Pasaulinės ir Europos vėžio registrų asociacijos narys. Jame kaupiami duomenys apie Lietuvoje registruojamus piktybinius navikus. Analizuojant šiuos duomenis galima vertinti įgyvendinamų vėžio kontrolės priemonių efektyvumą šalies mastu.

1986 m. pradėjo veikti specializuota Mokslinė taryba, kurioje iki 1990 m. apginta 31 disertacija medicinos mokslo kandidato (dabar daktaro) laipsniui onkologijos bei medicininės radiologijos ir rentgenologijos srityje įgyti. 14 disertantų – tai Onkologijos mokslinio tyrimo instituto ir Klinikų, veikiančių prie Instituto, darbuotojai.

1982-1990 m. svarbiausios Instituto mokslinės kryptys:

• navikų paplitimo Lietuvoje ir jų atsiradimo priežasčių tyrimas;
• naujų priešnavikinių ir antikancerogeninių preparatų sintezė bei jų eksperimentinis ir klinikinis tyrimas;
• diagnostikos ir sudedamojo gydymo tobulinimas.

Buvo bendradarbiaujama su užsienio bei Lietuvos mokslo įstaigomis: Tarptautiniu vėžio tyrimo centru Lione, Berlyno centriniu onkologijos institutu, Magdeburgo medicinos akademija, Poznanės medicinos akademija, Latvijos organinės sintezės institutu, Kauno medicinos akademija, Vilniaus universitetu.

1990 m. tobulinant onkologinės tarnybos valdymo struktūrą, Onkologijos mokslinio tyrimo institutas ir Klinika prie jo buvo reorganizuoti į Lietuvos onkologijos centrą, kuriam vadovavo – profesorius Konstantinas Povilas Valuckas. 1995 m. Centrui suteiktas Valstybinės mokslo įstaigos statusas. Pagrindinės Centro funkcijos buvo:

• mokslo tiriamieji darbai;
• diferencinė piktybinių navikų diagnostika;
• onkologinių ligonių gydymas;
• sergančiųjų piktybiniais navikais apskaita;
• studentų, rezidentų mokymas bei gydytojų tobulinimas.

2002 m. Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimu Valstybinė mokslo įstaiga Lietuvos onkologijos centras reorganizuotas į Vilniaus universiteto Onkologijos institutą.

2013 m. gegužės 15 d. Europos vėžio institutų organizacija (angl. Organizations of European Cancer Institutes) suteikė Vilniaus universiteto Onkologijos institutui klinikinio vėžio centro akreditacijos sertifikatas. Sėkmingai užbaigta 2010 m. prasidėjusi Vilniaus universiteto Onkologijos instituto akreditacijos procedūra, kurią vykdė Europos vėžio institutų organizacijos įgaliotasis Akreditacijos komitetas. 

2014 m. balandžio 17 d. Lietuvos Respublikos Seimas, atkreipdamas dėmesį į tai, kad pastaruoju metu piktybiniai navikai yra viena svarbiausių medicinos problemų Lietuvoje, ir siekdamas, kad onkologija kuo skubiau būtų pripažinta prioritetine sveikatos apsaugos sritimi bei būtų skatinama onkologijos srities mokslinių tyrimų plėtra ir jų rezultatų diegimas į klinikinę praktiką, priėmė Nacionalinio vėžio instituto įstatymą.

2014 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Vilniaus universiteto Onkologijos institutas pervardytas į Nacionalinį vėžio institutą ir pavesta Instituto steigėjo funkcijas vykdyti Švietimo ir mokslo ministerijai.

2014 m. Nacionalinio vėžio instituto Krūties ligų chirurgijos ir onkologijos skyriui suteiktas Aukščiausio lygio kompetencijos (angl. of Excellence) krūties ligų centro statusas. Akreditacijos procedūrą vykdė Tarptautinės senologijos draugijos įgaliotieji ekspertai. Po penkerių metų 2019 m. sėkmingai įvykdyta reakreditacijos procedūra.

2017 m. Europos urologų asociacija (EAU) ir Europos urologų taryba (EBU) Nacionalinio vėžio instituto Onkourologijos skyriui suteikė Kompetencijos centro prostatos vėžiui gydyti sertifikatą. 

2018 m. sėkmingai įvykdyta Nacionalinio vėžio instituto reakreditacijos procedūra: Europos onkologijos institutų organizacijos (OECI) įgaliotasis Akreditacijos komitetas suteikė institutui penkeriems metams OECI klinikinio vėžio centro sertifikatą.