Imunitetas ir vėžys

Organizmo apsauginių reakcijų nusilpimas bei „išsireguliavimas“ siejasi su daugelio ligų atsiradimo rizika ir eiga. Žodis „imunitetas“ tapo labai populiarus, kaip ir pasakymai – „stiprinti imunitetą“, „silpnas imunitetas“ ir t. t.

Tačiau, kas gi tai yra – imunitetas? Lotyniškai „immunitas“ – išsilaisvinimas, t. y. organizmo sugebėjimas apsiginti ne tik nuo genetiškai svetimos medžiagos (bakterijų, virusų, grybelių), bet ir pašalinti pakitusias ar mirusias ląsteles, palaikyti organizmo pusiausvyrą

Norint suprasti imuninį atsaką reikia žinoti šios sistemos struktūras ir funkcijas

• aplinkos užterštumas
• žalingi įpročiai (rūkymas, alkoholio vartojimas)
• didelis fizinis ir protinis krūvis
• stresai
• netaisyklinga mityba
• miego sutrikimai
• dažnos infekcijos, lėtinės ligos
• kai kurių medikamentų vartojimas ir gydymas (chirurginis, radioterapinis)

Manoma, kad piktybinės ligos formavimuisi yra svarbi sąveika tarp organizmo vidaus (endogeninių) reguliacinių mechanizmų ir išorės (egzogeninių) veiksnių. Prisitaikant prie išorės, žmogaus reguliacinių mechanizmų rezervinės galimybės, laikui bėgant, mažėja, todėl gali sutrikti imuninė homeostazė.

IMUNITETAS IR NAVIKAS

Labai pavojingi imuninės sistemos priešai yra navikinės ląstelės. Vėžys prasideda nuo ląstelių DNR (dezoksiribonukleino rūgšties, esančios kiekvienoje gyvoje ląstelėje, daugiausia jos branduolyje, kur užkoduota genetinė informacija perduodama dalijimosi metu naujoms ląstelėms, o per lytines ląsteles – individo palikuonims) mutacijos (negrįžtami genų pokyčiai) ir su tuo susijusiu nekontroliuojamu mutavusių ląstelių dauginimusi. Navikui vystytis reikia ne vienos, o visos serijos mutacijų. Iš pradžių navikai auga labai lėtai, o tai reiškia, kad imuninei sistemai reikia atpažinti kelias dešimtis pakitusių ląstelių tarp daugybės normalių. Imunitetas su tuo reguliariai susidoroja. Ypač dideliu sugebėjimu atpažinti ir sunaikinti pakitusias ląsteles pasižymi makrofagai ir NK ląstelės.

Tarp visų imuninės sistemos komponentų, dalyvaujančių organizmo gynyboje nuo navikų, ypač didelę reikšmę turi ląstelinis imunitetas. Pagrindinės imuninį atsaką realizuojančios ląstelės – limfocitai – yra nevienodi. Pakitusias ląsteles aktyviai naikina citotoksinai T limfocitai, kurie kilerinę (naikinimo) funkciją atlieka tiesiogiai, o T helperiai padeda ją sėkmingai realizuoti gamindami citokinus (pvz.: interferoną gama – IFN-γ, kuris stimuliuoja makrofagus ir didina NK ląstelių, dalyvaujančių ankstyvoje organizmo apsaugoje nuo virusų ir navikinių ląstelių, aktyvumą).

Citotoksiniai limfocitai savo sudėtyje turi baltymą, vadinamą perforinu. Perforinas kontaktuodamas su navikine ląstele padaro joje „perforinines“ skylutes, per kurias iš ląstelės pasišalina skysčiai ir druskos, t.y. pakinta ląstelės osmotinis slėgis ir ji žūsta.

Taigi, imuninės sistemos funkcijos yra griežtai nustatytos: vienos ląstelės (dendritinės, makrofagai) atpažįsta navikinius antigenus ir perduoda signalą „ląstelėms–atlikėjoms“ (T limfocitams), tarp kurių yra ląstelės–pagalbininkės (Th1 ir Th2) ir kelios ląstelių–kilerių rūšys (citotoksiniai limfocitai, NK ląstelės ). Ši sistema dirba labai tiksliai. Tačiau dėl įvairių priežasčių jos darbas gali sutrikti.

Imuninį atsaką apibūdina ir naviką infiltruojančių, ir aplink jį esančių imunokompetentinių ląstelių (limfocitų, makrofagų) kiekis. Pastebėta, kad, kai šių ląstelių skaičius yra didesnis, navikas vystosi lėčiau. Tačiau, jei imuninės sistemos ląstelių yra nedaug, navikai auga ir metastazuoja greičiau. Be to, nustatyta, kad radiologinis bei chemoterapinis gydymas yra efektyvesnis, jei naviko audinyje randama T limfocitų.

Kai normalios ląstelės virsta piktybinėmis, jų paviršiuje keičiasi tam tikri antigenai, į kuriuos reaguoja imuninė sistema. Navikinių ląstelių antigenai randami ne tik ląstelės membranoje, bet ir viduje. Jie gali lemti piktybinių ląstelių judėjimą bei ligos išplitimą. Tačiau tuo pačiu metu piktybinės ląstelės gali netekti kitų molekulių, būtinų tam, kad šios ląstelės būtų atpažintos kaip svetimos ir įvyktų visavertė apsauginės organizmo sistemos reakcija.

Ligai progresuojant naviko antigeninė „sudėtis“ kinta. Dėl jau minėtų priežasčių imuninis atsakas yra nepakankamas ir navikas nepašalinamas būdamas ankstyvos vystymosi stadijos. Šis atsakas gali būti sutrikęs tiek vykstant antigeno pateikimui, tiek ir realizuojant efektorinę (atsakomąją) funkciją. Reikia pažymėti, kad kiekvienam pacientui individualiai gali sutrikti skirtingi priešnavikinio gynimosi mechanizmai.

Kai kurios neefektyvios imuninės priežiūros priežastys:

• silpni naviko antigenai
• antikūnai, kurie, prisijungę prie ląstelės, padaro ją neprieinamą citotoksiniams T limfocitams
• naviko gaminamos medžiagos, slopinančios imunines reakcijas
• disbalansas tarp naviko augimo greičio ir imuninio atsako formavimosi
• bendras toksinis piktybinės ligos poveikis organizmui
• šalutinis imunosupresinis gydymo poveikis

Tam tikri navikai siejami su virusine infekcija (pvz.: herpes, žmogaus papilomos, hepatito B virusais). Šie virusai didina vėžio riziką ir gali sukelti piktybinę limfinio audinio ligą (Hodžkino limfoma), gimdos kaklelio vėžį, kepenų vėžį. Daugelį metų (dešimtmečius) virusai organizme gali būti latentinės (nematoma, besimptomė) būklės. Laikas, kada jie suaktyvės, priklauso nuo daugelio veiksnių. Vienas iš svarbiausių – tai organizmo apsauginių mechanizmų, t.y. imuninės sistemos funkcijų, nusilpimas arba sutrikimas. Užsikrėtus virusu, ligos eigai gali daryti įtaką veiksniai, sąlygojantys imuninio pajėgumo mažėjimą. Pvz., nustatyta, kad žmogaus imunodeficito virusu (ŽIV) infekuotiems asmenims, žmonėms po organų transplantacijos ir imunosupresinės terapijos žmogaus papilomos viruso (ŽPV) infekcija aptinkama dažniau.

Be to, organizmo imuninės sistemos atsaką gali sąlygoti naviko histologinis (audinio sandaros) tipas, piktybinės ligos išplitimo laipsnis, pacientų amžius ir kt.