Burnos vėžys

Gydymo metodai
Pacientas, sergantis burnos vėžiu, gydomas specialistų komandos. Komandoje dalyvauja veido ir žandikaulių, LOR chirurgai radiologas, burnos higienistas, odontologas protezuotojas, plastikos chirurgas, dietologas; socialinis darbuotojas, slaugytojos, logopedas. 
Chirurginis gydymas – dažniausiai pirmo pasirinkimo variantas diagnozavus burnos ertmės piktybinį naviką. Jei yra įtarimas, kad navikas išplitęs, chirurgas operacijos metu gali pašalinti kaklo limfmazgius. Jei navikas išplitęs į raumenis ir kaulus, operacijos apimtis dar padidėja.

Prieš operaciją pacientas gali chirurgo paklausti:
- kokia manęs laukia operacija?
- kaip aš jausiuosi po operacijos? Ar jausiu skausmą? Kaip jį galima bus sumažinti?
- ar turėsiu sunkumų valgydamas?
- ar po sugijimo liks randų? Kaip tai atrodys?
- kaip manote, ar šios operacijos užteks?
- ar po operacijos bus negrįžtamų pokyčių?
- ar bus traukiami dantys? Ar galima bus tą vietą protezuoti? Kaip greitai?
- jei bus reikalingos plastinės operacijos, tai kaip greitai jas bus galima atlikti?
- ar man reikės lankytis pas logopedą, kad vėl išmokčiau kalbėti?
- kada aš vėl būsiu visiškai darbingas?
- ar mano atveju turtingose šalyse būtų atliekama identiška operacija tai, kurią man atliksite?

Jei gydytojas, įvertinęs paciento ligą ir bendrą sveikatos būklę mato, kad gydymą reikia pradėti nuo operacijos, jis apie tai informuoja pacientą ir kartu su juo aptaria numatomos operacijos apimtį. Operacijos apimtis labiausiai priklauso nuo navikinio proceso išplitimo, t. y. nuo ligos stadijos.

Burnos organų navikams būdinga gana greitai augti ir metastazuoti į pažandžių ir kaklo limfmazgius. Tik labai ankstyvos stadijos liežuvio, burnos dugno, skruostų ar kitų burnos sričių navikams pašalinti pakanka nedidelės apimties operacijos – pavyzdžiui, liežuvio, skruosto ar burnos dugno audinių rezekcijos (dalies pašalinimo). Kuo liga labiau pažengusi ir jos stadija didesnė, tuo didesnės apimties operacija atliekama burnoje, pašalinama daugiau audinių. Kiekvienu atveju, kad pacientas po operacijos kuo mažiau jaustų pašalinto organo ar audinių trūkumą, kartu pagal galimybes atliekama ir plastinė operacija. Be to, kartu operuojamas kaklas – šalinami vienos ar abiejų pusių kaklo limfmazgiai.

Kartais chirurgui gali tekti pašalinti ne tik dalį burnos organų minkštųjų audinių, bet ir kaulų, į kuriuos įsiskverbęs navikas. Tokios operacijos gana dažnos, nes burnos organai yra labai arti galvos kaulų, vėžinis procesas gana greitai pažeidžia ir juos. Jei, pavyzdžiui, burnos dugno vėžys yra pažeidęs apatinį žandikaulį, kartu su naviku bus pašalinta ir pažeista jo dalis. Tokiu atveju reikia pašalintą žandikaulio dalį pakeisti iš kitos kūno vietos persodinta kaulo dalimi.

Retais atvejais, siekiant atlikti kuo radikalesnę išplitusio burnos vėžio operaciją, gali tekti pašalinti kai kuriuos veido kaulus. Tai, kaip minėta, pasitaiko retai, tačiau tokiems atvejams gaminami protezai, kuriuos pritaikius, veido defektai daug mažiau pastebimi. Prieš tokią operaciją jos ypatumai aptariami su pacientu ir gaunamas jo sutikimas. 

Po operacijos

Laikas, kurį pacientas turi praleisti ligoninėje po operacijos, priklauso nuo operacijos apimties bei bendros ligonio sveikatos būklės.

Po daugelio burnos operacijų gali būti sunku valgyti ir gerti. Todėl kurį laiką pacientai “maitinami” per lašinę – į veną suleidžiami organizmui reikalingi skysčiai ir kitos medžiagos. Kai jau galima valgyti pačiam, lašinė išimama.

Jei numatoma, kad po operacijos pacientas negalės valgyti pats ilgesnį laiką, operacijos metu per nosį į skrandį įstumiamas plonas minkštas, lankstus vamzdelis (zondas) ir paliekamas, kol bus galima maitintis pačiam. Per vamzdelio galą, kyšantį nosyje, pacientas maitinamas kaloringu skystu maistu. Tai padeda greičiau sugyti žaizdoms po operacijos, greičiau atgaunamos jėgos. Po savaitės kitos jau galima valgyti normaliai.

Keletą dienų po operacijos pacientai jaučia skausmą, kuris numalšinamas nuskausminamaisiais vaistais. Vaistai gali būti suleidžiami į raumenis arba lašinami lašine. Jei pacientas geria ir valgo pats, galima vartoti nuskausminamąsias tabletes. Labai svarbu, kad pacientas nekentėtų skausmo ir pasakytų, jei paskirtų vaistų nepakanka. Tada gydytojas nedelsdamas jų dozę padidins.

Po operacijos pacientai skatinami kuo greičiau pradėti judėti ir vaikščioti. Saikingas fizinis aktyvumas padeda išvengti daugelio pooperacinių komplikacijų, pavyzdžiui, plaučių uždegimo, skatina gijimą.

Daugumos žmonių, sergančių burnos ir gerklės vėžiu, veido išvaizda po operacijos nepasikeičia. Deja, veido defektas neišvengiamas, kai atliekama didelės apimties operacija, pašalinamas navikinio proceso pažeistas kuris nors veido kaulas ar jo dalis. Žinoma, kaulo trūkumą stengiamasi užpildyti sveiku kaulo transplantatu iš kitos kūno vietos, tačiau veido defektas visgi kartais lieka. Tai gali priblokšti pacientą, sukelti daug psichologinių problemų. Kiekvienas bijo minties, kad atrodys kitaip nei kiti, ypač šių dienų pasaulyje, kai nepriekaištingai atrodantys žmonės idealizuojami, siekiama atrodyti būtent taip, kaip jie. Gražus, sveikas veidas suteikia pasitikėjimo savimi.

Labai svarbu iš anksto žinoti, ko tikėtis po operacijos. Apie tai pacientui būtina atvirai pasikalbėti su gydytoju prieš operaciją: gydytojas turi papasakoti apie operacijos apimtį, numatomus pašalinti burnos audinius, veido kaulus, kaip atrodys pacientas po šio gydymo, kokios galimybės defektus užmaskuoti. Pokalbyje su gydytoju turėtų dalyvauti ir paciento sutuoktinis, kad abu žinotų ko tikėtis po operacijos. Naudinga, kai gydytojas padeda pacientui susitikti su žmogumi, jau patyrusiu panašią operaciją. Taip galima susidaryti konkretesnį vaizdą apie išvaizdą po operacijos ir gauti vertingų patarimų iš pirmų lūpų.

Dabar yra būdų sumažinti, užmaskuoti veido trūkumus: protezai, maskuojamieji grimai. Modernūs protezai gaminami iš minkštos plastmasės ir individualiai pritaikomi kiekvienam pacientui. Yra ir specialių grimų. Jie tinka ir vyrams, ir moterims. Grime yra specialių kremų, kurie padeda sumažinti įvairius veido defektus, be to, tinka visiems odoms tipams ir yra skirtingų atspalvių. Kai kurias grimo rūšis galima tepti ant veido protezų, tam, kad protezo ir natūralios paciento veido odos atspalviai sutaptų. Tai ypač aktualu vasarą, kai veidas įdega saulėje. Nepaisant streso, kurį patiria pacientas dėl savo išvaizdos pasikeitimo, nereikėtų vengti savo atvaizdo – taip greičiau prie jo priprantama. Kai susidorojama su neigiamais jausmais, ne taip sunku pakęsti kitų reakciją į savo išvaizdos pasikeitimą, galima susitikti su draugais ir artimaisiais. Laikui bėgant situacija pagerėja, nes pamažu atslūgsta patinimai, nyksta randai.

Nors esant veido defektams nelengva vėl pradėti bendrauti su žmonėmis, tačiau kai pats pacientas ir jo šeima apsipranta su pasikeitimu, pamažu atgaunamas pasitikėjimas savimi, bendravimas tampa normalus. Todėl pacientas neturi gyventi kaip atsiskyrėlis. Po operacijos į viešumą reikia išeiti kuo greičiau – kuo ilgiau delsiama, tuo sunkiau tampa tai padaryti. Naudinga pasikviesti draugą, kuris moraliai padėtų atlaikyti aplinkinių reakciją: kai kurie žmonės visai neatkreipia dėmesio į paciento išvaizdą, kiti spokso ir net mesteli komentarą, dar kiti, pasijutę nepatogiai, nusuka akis į šalį.

Pacientas, pasiryžęs tokiai operacijai vėžiui išgydyti ir ją ištvėręs, turi laikyti aukštai iškėlęs galvą ir didžiuotis savimi. Jei sulaukiama neigiamos reakcijos iš aplinkinių, tai jų problema: galbūt reakcija būtent tokia dėl to, jog bijoma, kad taip gali atsitikti ir jiems patiems. Baimė kausto, trukdo normaliai reaguoti.

Radioterapija
Naudojant didelės energijos spindulius (jonizuojančiąją spinduliuotę) naikinamos navikinės ląstelės, navikas nustoja didėti, o gali net ir žūti. Kaip ir chirurginis gydymas, radioterapija – lokalus gydymas. Ląstelės naikinamos aiškiai apibrėžtoje teritorijoje. Spinduliai gali būti siunčiami iš išorės (tam naudojant specialią įrangą) arba vidinės radioterapijos metodu, kai jonizuojantis šaltinis labai arti priartinamas prie naviko ar įstumiamas į patį naviką. Kai navikai būna nedideli, radioterapija kartais pakeičia chirurginį gydymą. Pacientai, kurių navikas pasiekė dideles apimtis, dažniausiai gydomi chirurgiškai, o po to jiems atliekama radioterapija.
Radioterapija gali būti atlikta ir prieš chirurginį gydymą. Šiuo atveju navikas dažniausiai sumažėja, tada chirurginis gydymas pasidaro lengvesnis. Pooperacinė radioterapija naudojama sunaikinti likusias navikines ląsteles.
Į kiekvieną išorinės radioterapijos seansą pacientas turi atvykti į kliniką, o po seanso gali vykti namo. Švitinimas dažniausiai vyksta penkias dienas per savaitę, penkias šešias savaites. Toks terapijos išdėstymas padeda apsaugoti sveikus audinius ir saugiai švitinti naviką maksimaliomis jonizuojančiosios spinduliuotės dozėmis.
Vidinė radioterapija atliekama radioaktyvią medžiaga įstūmus į naviką ar maksimaliai priartinus prie naviko. Gali būti, kad panašiu principu, radioaktyvi medžiaga bus implantuota, o pacientas bus paliktas ligoninėje specialioje palatoje. Tokiu atveju lankytojams bei ligoninės personalui lankymas ribojamas griežčiau nei paprastai. Pasibaigus terapijai implantas pašalinamas, o pacientas išleidžiamas namo.

Prieš radioterapiją pacientas gydytojo gali paklausti:
- kada prasidės gydymas? Kada jis baigsis?
- kaip aš jausiuosi per terapiją?
- ar galiu ką nors padaryti gerindamas savo sveikatą per terapiją?
- ar galu toliau normaliai dirbti?
- kaip atrodys mano burna ir veidas po terapijos?
- ar man reikės specialios dietos? Kaip ilgai jos reikės laikytis?
- jei mano burna pradės džiūti, kaip aš sau galėsiu padėti?
- kas yra osteoradionekrozė?

Burnos navikų radioterapija gali būti išorinė, kai jonizuojančiųjų spindulių pluoštas sklinda iš švitinimo aparato galvutės, nutolusios nuo švitinamos kūno srities paviršiaus tam tikru atstumu (75 cm, 1 m ir kitokiu). Šiuo metodu gali būti apšvitintos didelės audinių apimtys.

Kitas radioterapijos metodas, kuriuo gydomi burnos navikai – brachiterapija. Tai toks metodas, kai jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinis priartinamas prie naviko labai arti: priglaudžiamas ar įstumiamas į jį. Šiuo metodu lokaliai apšvitinamas tik navikas.

Brachiterapija kaip savarankiškas metodas gali būti skiriama nedideliems burnos navikams gydyti, tačiau kai navikai išplitę labiau ir reikia apšvitinti didesnę burnos audinių apimtį bei artimuosius limfmazgius, ji derinama su išoriniu spinduliniu gydymu. Šiais atvejais dažniausiai gydymas pradedamas nuo išorinės radioterapijos ir iki reikiamos dozės apšvitinami visi numatyti audiniai. Po to atliekama naviko brachiterapija ir taip pasiekiama reikiama navikui sunaikinti spindulių dozė.

Brachiterapija gali būti derinama ir su operaciniu burnos navikų gydymu. Ji taikoma, jei, atlikus operaciją, lieka abejonė, jog naviko nepasisekė pašalinti radikaliai ir yra rizika, kad liga gali pasikartoti.

Anksčiau brachiterapijos technika vargindavo pacientą: radioaktyvūs šaltiniai į naviką burnoje būdavo įstumiami rankiniu būdu, pacientas turėdavo ramiai gulėti atskiroje palatoje vienas kelias valandas ar net dienas, medicinos personalas jį lankydavo tik esant būtinam reikalui. Dabar, naudojant modernią šiuolaikišką brachiterapijos aparatūrą, brachiterapijos atlikimo technika supaprastėjo, švitinimo seansai tapo trumpi, nevarginantys paciento. Nedidelis jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinis (adatos storumo, 0,5 cm ilgio) automatiniu būdu plonu plastikiniu vamzdeliu nukeliauja iš aparato konteinerio į burnos naviką ir jį apšvitina. Švitinimo metu šaltinis keičia savo padėtį taip, kad navikas būtų apšvitintas iš visų pusių tolygiai. Medicinos fizikai iš anksto apskaičiuoja švitinimo trukmę, šaltinio padėtis, spindulių dozes. Brachiterapijos aparatas visa tai vykdo automatiškai. Seanso metu pacientas guli švitinimo patalpoje vienas, gydytojas jį stebi vaizdo ekrane. Seansas trunka kelias ar keliolika minučių. Visa planuota spindulių dozė pasiekiama per 4-5-6 brachiterapijos seansus. Šalutinis brachiterapijos poveikis panašus į šorinės radioterapijos poveikį

Prieš pradedant burnos navikų radioterapiją, dantų gydytojas turi apžiūrėti, ar sveiki paciento dantys, nesveikus išgydyti, nepagydomus pašalinti: radioterapija sėkmingesnė ir jos šalutiniai  poveikiai mažesni, kai dantys sveiki. Burnos navikų švitinimo metu traukti dantų nerekomenduojama, nes tuomet blogai gyja žaizdos.

Burnos navikų spindulinis gydymas trunka 4-7 savaites. Kad ir kaip kruopščiai būtų sudarytas švitinimo planas, vis dėlto šalutiniai radioterapijos poveikiai neišvengiami: burnos gleivinė labai jautri jonizuojančiosios spinduliuotės poveikiui.

Praėjus savaitei ar pusantros nuo radioterapijos pradžios burnos gleivinėje atsiranda pirmieji spindulinio uždegimo požymiai: burna parausta, kaista, peršti, tampa jautri karštam, šaltam, aštriam, sūriam, rūgščiam maistui. Kuo daugiau švitinimo seansų, to burna tampa jautresnė, neretai atsiranda opelių, ima luptis paviršiniai gleivinės sluoksniai, dėl to sunku kramtyti kietą maistą.

Kad šie šalutiniai poveikiai būtų kuo mažiau intensyvūs, nuo pirmos spindulinio gydymo dienos pacientas turi rūpintis savo burnos švara: po kiekvieno valgio burną reikia išskalauti virintu atvėsintu vandeniu, švelnia ramunėlių arbata, švelniu geriamosios sodos skiediniu ar kita švelnia skalavimo priemone, kurią rekomenduoja radioterapeutas. Dar geriau, jei skalaujama ir dažniau.

Dantims valyti reikia naudoti dantų šepetėlį su minkštais šereliais, kad nebūtų traumuojama dantenų gleivinė. Patariama kuo mažiau, tik valgant, naudotis dantų protezais. Dantų pastų vartoti neverta, jos dirgina ir džiovina burnos gleivinę.

Kol vyksta gydymas ir kol užgyja burna jį baigus, visiškai negalima valgyti karšto, šalto, aštraus maisto, vartoti alkoholio, rūkyti – visa tai labai dirgina pažeistą burnos gleivinę, sustiprina jos uždegimą, apsunkina gijimą. Burna sugyja po 2-3 savaičių baigus radioterapiją. Jei laikomasi visų rekomendacijų, burnos gleivinė gyja lengviau ir greičiau.

Kai burna tampa labai jautri ir net skausminga, pacientai patys ima vengti valgyti, kramtyti maistą. Tačiau nevalgyti negalima: kad spindulinio gydymo metu pažeista gleivinė sugytų, sugrįžtų jėgos, organizmui būtina gauti pakankamai visų reikalingų medžiagų, t. y. būtina visavertė mityba. Kol burna pažeista, reikia stengtis valgyti minkštą, skystą, kaloringą maistą. Tai gali būti įvairių kruopų skysčiau nei visada išvirtos košės, sumalta, pertrinta virta mėsa, įvairios sriubos, vaikiškas maistas, grietinė ir pan. Būtina vartoti pakankamai skysčių: pieno, šiltos arbatos, skiestų sulčių ir kt. Pacientą gali konsultuoti gydytojas dietologas ir rekomenduoti tinkamą mitybą. Jei vis dėlto burna taps labai jautri ir skausminga, gydytojas radioterapeutas paskirs tirpalą su nuskausminamaisiais preparatais jai skalauti.

Dauguma pacientų kuriam laikui praranda skonio pojūtį arba jiems atrodo, kad skirtingo maisto skonis vienodas. Sutrinkus skonio jutimui, maistas turi būti atsargiai gardinamas druska ar prieskoniais. Skonio jutimas vėl sugrįžta praėjus keliems mėnesiams baigus radioterapiją.

Kartais radioterapijos metu pradeda džiūti, sausėti burna, nes susilpnėja seilių liaukų veikla. Tai po gydymo praeina per kelis mėnesius, bet gali užtrukti ilgiau, retais atvejais likti visam laikui. Jei burna džiūsta, rekomenduojama gerti daugiau skysčių, naktį prie lovos po ranka turėti puodelį vandens ar ko kito, kad galima būtų drėkinti burną, kai prireiks. Kvėpuoti reikėtų tik per nosį, taip burna džiūsta mažiau. Nuolatinis kramtymas skatina seilių gamybą, todėl rekomenduojama nuolat kramtyti kramtomąją gumą.

Žmonės, kurie jaučia sausumą burnoje, turi valyti dantis po kiekvieno valgio, kaip minėta, minkštu šepetėliu ir be dantų pastos. Jau kalbėta, kad, taikant išorinę radioterapiją, spindulių pluoštas sklinda iš spindulių šaltinio, esančio švitinimo aparato galvutėje, tam tikru atstumu nutolusioje nuo švitinamos srities kūno paviršiaus. Vadinasi, prieš pasiekdami naviką burnoje, spinduliai kerta veido odą, poodį ir kitus audinius, juos apšvitindami.

Oda, veikiama jonizuojančiosios spinduliuotės, nuo antros-trečios gydymo savaitės gali pradėti rausti, sausėti, pleiskanoti. Didėjant spindulių dozei, oda parausta dar labiau, gali šlapiuoti. Pastebėta, kad šviesiaplaukiams, šviesios strazdanotos odos pacientams spindulinės odos reakcijos išsivysto anksčiau ir būna stipresnės negu tamsiaplaukiams, juodbruviams. Kad oda į spindulius reaguotų švelniau, nuo pirmos spindulinio gydymo dienos reikia vengti dirginti švitinamos srities odą: nesikaitinti saulėje, nedėti karštų ar šaltų kompresų ant veido ar neprausti jo karštu ar šaltu vandeniu, netepti losjonais, kvepalais, neklijuoti pleistro, netrinti rankšluosčiu, nekasyti, neįdrėksti ar kaip kitaip nepažeisti. Vyrai spindulinės terapijos metu neturėtų skusti barzdos, nebent tik skutimosi mašinėle. Geriausia, jei vyras augino barzdą, ją prieš pradedant radioterapiją nuskusti. Švitinamų laukų vietoje barzdos plaukai nuslenka, bet, po radioterapijos praėjus 1-2 mėnesiams, atauga. Dėl spindulinio gydymo atsiradus odos pakitimų, pacientas neturi nepasitaręs su gydytoju tepti odos kremais ar tepalais, nes jie gali sukelti alergines odos reakcijas ir taip pasunkinti padėtį. Geriausia dėl odos problemų pasikalbėti su gydančiu radioterapeutu, kuris paskirs tinkamą tepalą ir išrašys receptą.

Taikant burnos vėžio radioterapiją, galvos plaukai nenuslenka. Nuslinkti jie gali nebent tik toje ribotoje vietoje, kuri pakliūva į švitinimo lauką. Bendras organizmo nuovargis, silpnumas yra gana dažnas šalutinis radioterapijos poveikis, bet jis šiuo atveju nebūna labai ryškus.

Gydymo metu reikia rasti laiko poilsiui.

Pykinimas pasitaiko retai, bet jei jis vargina, gydytojas radioterapeutas paskiria nuo jo vaistų ir išrašo receptą. Visi minėti šalutiniai poveikiai gali būti ganėtinai varginantys, keliantys nusiminimą. Bet reikia žinoti, kad jie yra laikini ir palaipsniui pranyksta baigus gydymą.