Gimdos kaklelio vėžys

Gydant gimdos kaklelio vėžį dažniausiai taikomas chirurginis gydymas ir spindulinė terapija (radioterapija, švitinimas). Paprastai pacientę gydo onkologijos srityje dirbantis ginekologas ir onkologas radioterapeutas. Gydytojai, aptarę konkretų ligos atvejį, nusprendžia, kuriuos gydymo metodus (vieną ar kelis) naudoti. Kai kurios pacientės dalyvauja klinikiniuose (moksliniuose) tyrimuose, kur naudojami nauji gydymo metodai. Klinikiniais tyrimais siekiama nustatyti optimalius vėžio gydymo metodus. Daugiau informacijos apie klinikinius tyrimus yra Klinikinių tyrimų dalyje.

Chirurginis gydymas tai vietinio gydymo būdas, kuriuo siekiama mechaniškai pašalinti ligos paveiktus gimdos kaklelio audinius ar net visą gimdą. Chirurginis gydymas taikomas, kai liga nustatoma ankstyvųjų stadijų. Jei vėžys yra tik pačiame gimdos kaklelio paviršiuje, atliekama nedidelės apimties operacija – konizacija. Jei liga įsiskverbusi į gilesnius kaklelio audinius, bet neišplitusi už jo ribų, atliekama gerokai didesnės apimties radikali operacija – pašalinama visa gimda (histerektomija), kiaušidės, kiaušintakiai bei dubens limfmazgiai.

Štai keletas klausimų, kuriuos galėtų užduoti moteris, kuri bus operuojama:

• Kokio tipo tai bus operacija?
• Kaip aš po jos jausiuos?
• Jei man skaudės – kaip padėsite?
• Kada galėsiu užsiimti įprastu darbu?
• Kaip šis gydymas paveiks mano lytinį gyvenimą?

Chirurginio gydymo šalutinis poveikis

Metodai, kuriais pašalinami arba sunaikinami mažos apimties, ankstyvųjų stadijų piktybiniai navikai gimdos kaklelio paviršiuje, yra panašūs į tuos, kurie naudojami gydant gimdos kaklelio ikivėžinius pokyčius. Gydymas gali sukelti spazminį ar kitokį skausmą, kraujavimą.

Histerektomija – didelės apimties operacija. Kelias dienas po jos moteris jaučia skausmą apatinėje pilvo dalyje. Skausmui malšinti skiriami nuskausminamieji vaistai. Kelias dienas po operacijos moteriai gali būti sunku šlapintis – tokiu atveju šlapimo pūslė ištuštinama per kateterį. Moteris taip pat gali turėti sunkumų tuštindamasi. Apie tai reikia pasakyti gydytojui, kuris paskirs reikiamas procedūras ar vaistus. Normali veikla, kartu ir lytiniai santykiai gali būti atnaujinti po operacijos praėjus 4–8 savaitėms. Moterims, kurioms pašalinta gimda, daugiau nebebūna mėnesinių. Tačiau lytinis potraukis ir gebėjimas mylėtis nuo histerektomijos nenukenčia. Vis dėlto moterys po operacijos turi emocinių sunkumų. Moters nuomonė apie savo seksualumą gali pasikeisti, be to, ji gali jausti emocinį nepasitenkinimą dėl to, kad nebegalės turėti vaikų. Šiuo atveju labai svarbus partnerio supratingumas. Aptarti emocinius sunkumus moteris galėtų su gydytojais, psichologais, slaugytojais, socialiniais darbuotojais ir dvasininkais.

Spindulinė terapija (radioterapija) – tai gydymas, paprastai vadinamas švitinimu, kai naudojama didelės energijos jonizuojančioji spinduliuotė, žalojanti vėžio ląsteles ir taip sustabdanti jų augimą. Kaip ir chirurginis gydymas, radioterapija yra lokali terapija – jonizuojančioji spinduliuotė paveikia vėžio ląsteles tiktai švitinimo vietoje. Radioterapija taikoma, kai gimdos kaklelio vėžys yra išplitęs už gimdos kaklelio ribų į šalimais esančius audinius, kai dėl kokių nors sveikatos problemų negalima atlikti operacijos esant ankstyvos stadijos vėžiui, kai pati pacientė atsisako operuotis. Švitinimas gali būti išorinis – kai spinduliai sklinda iš aparato galvutės, nutolusios tam tikru atstumu nuo švitinamos kūno dalies, arba vidinis (brachiterapija), kai radioaktyvūs spinduliai sklinda iš medžiagų, įdėtų tiesiai į gimdą. Dažniausiai pacientės gydomos naudojant abu apšvitos būdus.

Išorine radioterapija siekiama apšvitinti iki tam tikros dozės ne tik gimdos kaklelį ir gimdą, bet ir aplinkinius audinius bei artimuosius dubens limfmazgius, į kuriuos plinta piktybinis procesas iš gimdos kaklelio. Moterys, kurioms skiriama išorinis spindulinis gydymas, į švitinimo seansą darbo dienomis gali ateiti kasdien iš namų arba, jei tam nėra sąlygų, atsigulti į ligoninę. Dažniausiai gydymas atliekamas 5 dienas per savaitę, iš viso 5–6 savaites, kasdien skiriant 2 Gy spindulių dozę. Pasiekiama bendra 46–50 Gy spindulių dozė.

Brachiterapija – tai toks spindulinio gydymo metodas, kai jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinis priartinamas prie naviko labai arti: priglaudžiamas ar įstumiamas į jį, todėl suplanuota spindulių dozė koncentruojasi navike, o aplink esantys audiniai apšvitinami minimaliai. Brachiterapija gimdos kaklelio vėžio atvejais derinama su išoriniu spinduliniu gydymu. Gydymas dažniausiai pradedamas nuo išorinės radioterapijos – iki reikiamos dozės apšvitinama visa numatyta apšvitinti audinių apimtis. Po to atliekama brachiterapija, t.y. gimdos kaklelis apšvitinamas iki trūkstamos navikui sunaikinti spindulių dozės.

Brachiterapija gali būti derinama ir su operaciniu gimdos kaklelio vėžio gydymu. Ji taikoma, jei, atlikus operaciją, lieka abejonė, jog naviko nepasisekė pašalinti radikaliai ir yra rizika, kad liga gali pasikartoti.

Anksčiau brachiterapijos technika vargindavo pacientes: radioaktyvūs šaltiniai į naviko pažeistą gimdos kaklelį būdavo įstumiami rankiniu būdu, pacientė turėdavo ramiai gulėti atskiroje palatoje viena kelias valandas ar net dienas, medicinos personalas ją lankydavo tik esant būtinam reikalui. Dabar, naudojant modernią šiuolaikišką brachiterapijos aparatūrą, brachiterapijos atlikimo technika supaprastėjo, švitinimo seansai tapo trumpi, nevarginantys pacientės. Nedideli jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniai (adatos storumo, 0,5 cm ilgio) automatiniu būdu plonu plastikiniu vamzdeliu nukeliauja iš aparato konteinerio į gimdos kaklelį ir jį apšvitina. Švitinimo metu šaltinis keičia savo padėtį taip, kad navikas būtų apšvitintas iš visų pusių tolygiai. Medicinos fizikai iš anksto apskaičiuoja švitinimo trukmę, šaltinio padėtis, spindulių dozes. Brachiterapijos aparatas visa tai vykdo automatiškai. Seanso metu pacientė guli švitinimo patalpoje viena, gydytojas ją stebi vaizdo ekrane. Seansas trunka kelias ar keliolika minučių. Visa planuota spindulių dozė pasiekiama per 4–5–6 brachiterapijos seansus.

Štai keletas klausimų, kuriuos moteris galėtų užduoti prieš pradedant radioterapiją:

• Koks yra šio gydymo tikslas?
• Kaip bus švitinama?
• Kiek laiko tęsis gydymas?
• Kaip aš jausiuos gydymo metu?
• Ką turėčiau daryti,  kad gydymo metu jausčiausi geriau?
• Ar galiu tęsti normalią veiklą?
• Kaip šis gydymas paveiks mano lytinį gyvenimą?

Spindulinės terapijos šalutinis poveikis

Tikėtina, jog pacientės radioterapijos metu, ypač vėlesnėmis gydymo savaitėmis, gali jausti nuolatinį nuovargį. Ilsėtis svarbu, tačiau gydytojai pataria pacientėms kiek leidžia jėgos būti aktyvioms.

Normalu, kad, taikant išorinę radioterapiją, pacientei švitinamoje vietoje pradeda slinkti plaukai, oda parausta, tampa sausa, jautresnė ir niežti, gali patamsėti. Ši vieta turėtų būti prieinama orui, bet apsaugota nuo saulės. Pacientės turėtų vengti nešioti rūbus, kurie gali trinti švitinamą vietą. Gydytojai ar laborantai gali pamokyti, kaip prižiūrėti odą. Be gydytojo patarimo nereikėtų vartoti jokių kremų ar losjonų.

Dažniausiai moterims radioterapijos metu patariama lytiškai nesantykiauti. Moteris gali turėti lytinių santykių nuo gydymo pabaigos praėjus keletui savaičių. Kartais po radioterapijos makštis tampa siauresnė ir ne tokia lanksti, todėl lytinis aktas gali būti skausmingas. Radioterapijos metu pacientes gali varginti viduriavimas (diarėja) ir dažnas skausmingas šlapinimasis. Atsiradus šioms ar kitoms sveikatos problemoms, reikia pasitarti su gydančiu onkologu radioterapeutu – jis patars, kaip sušvelninti šalutinius poveikius.

Chemoterapija – tai gydymas priešvėžiniais vaistais, naikinančiais vėžio ląsteles. Šis gydymo metodas dažniausiai naudojamas tada, kai vėžys yra išplitęs į kitus organus, progresuoja. Gydytojas gali naudoti vieną vaistą ar kelių vaistų derinį.

Priešvėžiniai vaistai gimdos kaklelio vėžiui gydyti gali būti geriami ar leidžiami į veną. Bet kuriuo atveju chemoterapija yra sisteminis gydymas, o tai reiškia, jog vaistai kraujo srovės nunešami į įvairius audinius ir organus.

Chemoterapija atliekama ciklais: po gydymo ciklo daroma pertrauka, kad organizmas atgautų jėgas, po to vėl chemoterapijos ciklas ir taip toliau. Dauguma pacienčių gydosi ambulatorinėmis sąlygomis, kitos – dienos stacionare arba ligoninėje. Tai priklauso nuo paskirtų vaistų ir moters bendrosios sveikatos būklės.

Štai keletas klausimų, kuriuos moteris galėtų užduoti prieš chemoterapijos pradžią:

• Koks yra šio gydymo tikslas?
• Kokie vaistai bus naudojami?
• Ar vaistai turi šalutinį poveikį? Ką dėl to reikia daryti?
• Kiek laiko man reikės gydytis šiuo būdu?

Chemoterapijos šalutinis poveikis pirmiausia priklauso nuo to, kokie priešvėžiniai vaistai vartojami, nuo jų dozių, o antra – nuo ligonio fizinės ir psichinės sveikatos būklės. Priešvėžiniai vaistai stipriausiai veikia greitai besidauginančias ląsteles – ne tik piktybines, bet ir į sveikąsias, kurios greitai dauginasi. Pirmiausia tokios yra kaulų čiulpų ląstelės, iš kurių gaminasi kraujo forminiai elementai – leukocitai, eritrocitai, trombocitai – t. y. ląstelės, kurios kovoja su infekcija, padeda krešėti kraujui, neša deguonį kūno audinius. Kai kaulų čiulpai paveikiami priešvėžinių vaistų, nuslopinama jų veikla, kraujyje sumažėja leukocitų, eritrocitų, trombocitų.

Trūkstant leukocitų, organizmas pasidaro jautresnis infekcijai, gali išsivystyti gerklės, bronchų, plaučių uždegimas ar paūmėti kokio kito organo lėtinis uždegimas. Trūkstant trombocitų, sutrinka kraujo krešėjimas, kyla savaiminio kraujavimo pavojus – poodyje atsiranda mėlynių, gali pradėti kraujuoti iš virškinamojo trakto ar kitų gleivinių.

Kai chemoterapijos metu sumažėja eritrocitų, gali išsivystyti mažakraujystė (anemija). Pacientės oda tampa blyški, vargina silpnumas, kartais net dusulys nedidelio fizinio krūvio metu.

Plaukų šaknų svogūnėliai taip pat jautrūs chemoterapijos poveikiui, dėl to nuplinkama. Plaukai atauga po 4–6 mėnesių užbaigus chemoterapiją. Kai galva plika, galima dėvėti peruką ar kokį nors kitą galvos apdangalą.

Chemoterapija paveikia ir virškinamojo trakto epitelį, dėl to pacientės neretai jaučia apetito pablogėjimą, pykinimą, vėmimą ar burnos skausmą, kartais viduriuoja. Gydytojas gali paskirti vaistų, sušvelninančių minėtus nemalonius reiškinius. Šalutiniai reiškiniai patys palaipsniui dingsta, pabaigus gydymą ar tarp gydymo etapų.