Smegenų vėžys

Smegenų navikai beveik niekada nemetastazuoja į limfmazgius ar kitus kūno organus, kaip tai būdinga kitų organų piktybiniams navikams. Dėl šios priežasties nėra smegenų navikų stadijų.

Yra keletas svarbiausių veiksnių, susijusių su smegenų naviko eiga, gydymu ir ligos prognoze:

• paciento amžius,
• tai, kiek sutrikdyta paciento smegenų veikla
• naviko tipas (astrocitoma, ependymoma ar kt.)
• naviko laipsnis (ar tai greitai augantis, ar ne navikas)
• naviko apimtis ir vieta smegenyse
• ar operacijos metu (jei bus atliekama) tikimasi naviką visiškai pašalinti
• ar navikas gali plisti per cerebrospinalinį skystį į kitas galvos ar nugaros smegenų sritis
• ar navikas išplitęs už centrinės nervų sistemos ribų

Smegenų navikai gali būti gydomi operaciniu būdu, atliekant radioterapiją ar chemoterapiją, bet dažniausiai gydomi derinant šiuos metodus. Gydymo būdas priklauso nuo daugelio veiksnių, tokių kaip smegenų naviko tipas, laipsnis, apimtis, vieta smegenyse bei bendroji paciento sveikatos būklė.

Vis dėlto operacija yra daugumos pirminių smegenų navikų pradinis gydymo būdas, jei tik navikas ar bent jo dalis gali būti pašalinta nepažeidžiant aplinkinių smegenų sričių. Tačiau kai kurie smegenų navikai nereikalauja atlikti operacijos nedelsiant arba jos gali nereikėti visai. Pavyzdžiui, kai kurių žemo laipsnio glijomų elgsena gali būti tik atidžiai stebima (ar navikas nedidėja, ar neatsirado simptomų), kai kurios jų gali būti gydomos vien radioterapija. Reti smegenų navikai, kaip limfoma ar germinoma, kartais gydomi atliekant radioterapiją ir chemoterapiją, netaikant operacinio gydymo.

Smegenų navikų chirurginių intervencijų apimties diapazonas gali būti nuo naviko biopsijos (siekiant nustatyti naviko rūšį) iki didelės apimties naviko pašalinimo operacijos.

Radioterapija, gydant smegenų navikus, dažniausiai atliekama po chirurginės operacijos. Paprastai šis gydymo metodas taikomas, kai nepavyksta visiškai pašalinti naviko, po operacijos lieka naviko recidyvavimo rizika arba radioterapija rekomenduojama, kai smegenų navikas yra aukšto laipsnio, piktybinis, agresyvus.

Kai chirurginis gydymas negalimas (navikas pernelyg išplitęs ar nepalankioje operuoti smegenų srityje) ar nebūtinas, gydyti panaudojama radioterapija ar chemoterapija.

Tam tikrų pacientą varginančių simptomų slopinimas vaistais gali būti reikalingas tiek pirminių, tiek antrinių smegenų navikų atvejais. Pavyzdžiui, siekiant išvengti raumenų traukulių priepuolių, gali būti naudojami vaistai nuo traukulių. Steroidai gali būti naudojami siekiant sumažinti smegenų audinių aplink naviką pabrinkimą ar uždegimą.

Chirurginis gydymas

Chirurginės smegenų intervencijos atliekamos, kai siekiama:

• atlikti smegenų biopsiją
• pašalinti visą smegenų naviką ar kuo didesnę jo dalį
• išvengti naviko sukeliamų komplikacijų ar jas gydyti

 

Kaip minėta, dažniausiai pirmasis žingsnis gydant smegenų navikus yra kuo didesnės naviko dalies ar viso naviko, jei įmanoma, pašalinimas nepažeidžiant sveikų smegenų ir nesutrikdant jų funkcijos.

Vien chirurginio naviko pašalinimo arba operacijos ir pooperacinės radioterapijos gali pakakti žemo laipsnio astrocitomoms, ependymomoms, meningeomoms gydyti.

Smegenų navikai, tokie kaip anaplazinė astrocitoma ar glioblastoma, kurie skverbiasi į gretimus sveikus smegenų audinius infiltruodami juos, dažniausiai nėra visiškai pašalinami ir išgydomi chirurginiu būdu. Operacijos metu tik daugiau ar mažiau sumažinama smegenų naviko apimtis, kad po to atliekama radioterapija ar chemoterapija veiktų efektyviau. Tai padeda prailginti paciento gyvenimo trukmę nors chirurgiškai pavyksta pašalinti ne visą naviką.

Chirurginis smegenų navikų pašalinimas labai problemiškas, kai navikas yra giliai smegenų audiniuose, smegenų kamieno srityje, kur yra gyvybines organizmo funkcijas reguliuojantys smegenų centrai, ar kai bendroji paciento sveikatos būklė nepalanki operacijai.

Chirurginis smegenų navikų pašalinimas kai kurių navikų, tokių kaip smegenų limfoma, atvejais nėra efektyvus, tačiau chirurginė intervencija gali būti panaudota atlikti naviko biopsiją.

Tam tikros chirurginės intervencijos atliekamos siekiant pašalinti ar sumažinti kai kuriuos smegenų navikų sukeltus simptomus, ypač susijusius su smegenų skysčio pertekliaus susikaupimu ir intrakranijinio spaudimo padidėjimu.

Kraniotomija - tai kaukolės atvėrimo operacija. Ji atliekama, kad būtų galima pašalinti smegenų naviką. Operacija atliekama bendrosios nejautros sąlygomis.

Prieš operaciją nuo galvos srities, kurioje bus operuojama, nuskutami plaukai. Operacijos metu neurochirurgas atidalija skalpo dalį (galvos odos ir poodžio) ir išpjauna kaukolės kaulų segmentą, esantį virš smegenų naviko, po to pašalina naviką. Išpjauta kaukolės kaulų dalis vėl įdedama į savo vietą, iš viršaus prisiuvamas skalpas.

Kartais neįmanoma pašalinti viso smegenų naviko, pavyksta tik sumažinti jo apimtį, t. y. atlikti naviko rezekciją.

Kartais vienintelis kelias chirurgui pasiekti ir pašalinti smegenų naviką įmanomas tik per sveikąją smegenų dalį. Tokios operacijos metu galimas sveikosios smegenų dalies pažeidimas. Apie šią riziką pacientui paaiškinama iš anksto.

Gydytojai su pacientu kiekvienu atveju aptaria tinkamiausią operacijos apimtį ir atlikimo metodą. Bet kokiu atveju jokia operacija negali būti atliekama be paciento sutikimo.

Po operacijos

Paciento gydymo ligoninėje po operacijos trukmė labiausiai priklauso nuo operacijos apimties. Pirmąją parą pooperacinė ligos eiga stebima intensyviosios slaugos palatoje - stebima, kaip keičiasi paciento refleksai, akių vyzdžių reakcija į šviesą, pulso, kvėpavimo dažnis per minutę, kraujospūdis, kraujo įsotinimas deguonimi. Dažnai po operacijos kelias valandas paciento kvėpavimą palaiko specialūs aparatai, atliekantys dirbtinę plaučių ventiliaciją.

Paprastai operacijos žaizdoje paliekamas minkšto plastiko vamzdelis (drenas) žaizdoje besikaupiančio skysčio pertekliui nutekėti į išorę. Kai skystis nustoja kauptis, po dienos ar dviejų, drenas iš žaizdos išimamas. Paciento galva po operacijos subintuojama. Veidas, akių vokai pirmomis dienomis gali būti patinę, gali būti kraujosruvų. Šie reiškiniai išnyksta per keletą parų.

Po operacijos į veną lašinami skysčiai siekiant papildyti operacijos metu netektą skysčių kiekį.

Kai pacientas po operacijos visiškai nubunda, jį gali varginti galvos skausmas. Tuomet gydytojai paskiria nuskausminamųjų vaistų.

Aukščiau minimi pacientui nemalonūs reiškiniai gana greitai praeina, jo sveikatos būklė tampa stabili ir nebereikalauja nuolatinės priežiūros, tuomet pacientas grąžinamas į savo palatą.

Smegenų šuntavimas

Daugelis smegenų navikų simptomų susiję su padidėjusiu intrakranijiniu spaudimu – navikas blokuoja laisvą smegenų skysčio judėjimą, smegenų skystis kaupiasi kaukolės viduje spausdamas smegenis ir jų dangalus. Dėl to paciento savijauta blogėja. Siekiant sumažinti spaudimą kaukolės viduje gali būti atliekamas smegenų šuntavimas, t. y. kelio iš smegenų į kitą kūno vietą smegenų skysčio pertekliui nutekėti suformavimas.

Šuntas yra ilgas plonas silikono vamzdelis, kurio vienas galas įdedamas į smegenis, kitu galu jis kaklo ir krūtinės srities poodžiu nustumiamas į kitą kūno vietą, paprastai į pilvo ertmę. Iš išorės šuntas nėra matomas. Šuntu smegenų skysčio perteklius nuteka į pilvo ertmę, iš kur rezorbuojamas į organizmą. Šuntas turi vožtuvus, kurie smegenų skysčiui neleidžia grįžti atgal į galvą. Šuntas gali būti laikomas laikinai, kartais ir nuolat. Šuntavimas gali būti atliekamas (pagal reikalą) tiek prieš operaciją, tiek po jos.

Gydymas steroidais ir vaistais nuo traukulių

Prieš arba po smegenų operacijos gydytojas gali paskirti vartoti steroidus ir vaistus nuo traukulių siekdamas išvengti smegenų patinimo ir traukulių priepuolių.

 Gydymas steroidais

Šie vaistai naudojami siekiant sumažinti smegenų audinio aplink naviką pabrinkimą, patinimą. Patys savaime jie smegenų naviko negydo, bet padeda nuslopinti simptomus ir pacientui jaustis geriau. Jei yra reikalas, jie gali būti taikomi ir prieš operaciją, ir po jos, ir radioterapijos metu ar ją užbaigus.

 Šalutiniai steroidų poveikiai

Naudojant šiuos vaistus ilgesnį laiką gali atsirasti šalutinių poveikių - padidėti kūno svoris, sutrikti virškinimas, pakilti kraujospūdis, šiek tiek padidėti infekcijos pavojus. Kai kuriems steroidų vartojimo metu pasireiškia depresija, bloga nuotaika, sutrinka miegas, kiti tampa pernelyg aktyvūs.

Ilgai vartojantiems steroidus pacientams plonėja, tampa lengviau pažeidžiama veido oda, silpnėja kojų raumenys.

Veikiant steroidams, ypač vartojant juos ilgą laiką, gali padidėti gliukozės lygis kraujyje, todėl gali tekti vartoti vaistų, normalizuojančių jo lygį.

Reikia žinoti, kad minėti šalutiniai poveikiai laikini. Kai steroidų dozė pradedama laipsniškai mažinti, šalutiniai poveikiai silpnėja. Negalima staiga pabaigti vartoti steroidų - tas labai pablogintų paciento sveikatą. Kai paciento sveikata gerėja, gydytojas laipsniškai mažina vaistų dozę ir galų gale visai nutraukia jų vartojimą.

 Gydymas vaistais nuo traukulių

Jei smegenų navikas sukelia epilepsinius kūno traukulius, pacientas gydomas vaistais nuo traukulių. Šiuos vaistus tam tikrą laiką gali reikėti vartoti ir po naviko pašalinimo operacijos.

Smegenų navikų radioterapija

Radioterapija - tai gydymo metodas, kai vėžio ląstelės žūva veikiant jas aukštos energijos jonizuojančiąja spinduliuote. Paprastai šis gydymo būdas kasdienybėje vadinamas švitinimu. Siekiama reikiama spindulių doze apšvitinti piktybinį naviką ir kuo mažiau paveikti sveikus aplinkinius audinius.

Radioterapija atliekama:

• po operacijos siekiant sunaikinti likusias navikines ląsteles ar naviko liekanas ir išvengti naviko recidyvo
• kaip pagrindinis smegenų naviko gydymo metodas, kai chirurginis pašalinimas dėl įvairių priežasčių negalimas ar priklausomai nuo naviko tipo neindikuotinas
• siekiant išvengti ar sumažinti varginančių simptomų stiprumą, ypač nugaros smegenų navikų atvejais

 

Smegenų piktybiniams navikams gydyti dažniausiai taikoma išorinė radioterapija.

Išorinė radioterapija - toks spindulinio gydymo būdas, kai jonizuojančiųjų spindulių pluoštas sklinda iš švitinimo aparato galvutės, nutolusios nuo švitinamos kūno srities paviršiaus tam tikru atstumu. Dabar šiuolaikiniai išorinio švitinimo aparatai yra linijiniai greitintuvai.

Smegenų radioterapija dažniausiai atliekama po naviko pašalinimo operacijos siekiant sunaikinti vėžio ląsteles, kurių dar galėjo likti naviko guolyje ar tuo atveju, kai chirurgams pavyksta pašalinti tik dalį naviko. Radioterapija gali būti taikoma kartu su chemoterapija gydant aukšto laipsnio (piktybines) glijomas. Radioterapija gali būti taikoma ir gydant vėžio metastazes smegenyse.

Išorinę radioterapiją atlieka gydytojas onkologas radioterapeutas. Švitinimo seansai atliekami kasdien penkias dienas per savaitę nuo pirmadienio iki penktadienio. Šeštadienį ir sekmadienį - pertrauka. Piktybinių smegenų navikų radioterapija, priklausomai nuo naviko tipo ir apimties, užtrunka daugiau nei mėnesį ambulatorinėmis ar stacionaro sąlygomis.

Siekiant maksimalios gydymo sėkmės, prieš pradedant radioterapiją parengiamas spindulinio gydymo planas. Gydytojas onkologas radioterapeutas spindulinį gydymą planuoja taip, kad navikas ar smegenų sritis, kurioje buvo operacijos metu pašalintas navikas, būtų apšvitinti pakankama spindulių doze, o sveikos smegenų sritys išliktų nepažeistos. Sudarant spindulinio gydymo planą dalyvauja ne tik gydytojas radioterapeutas, bet ir gydytojai radiologai, medicinos fizikai, klinikiniai radiobiologai. Jam sudaryti panaudojama galvos kompiuterinė tomografija, kompiuterizuota įranga naviko bei švitinamų audinių apimties išmatavimams bei sudėtingiems apskaičiavimams atlikti. Atlikdami paciento švitinimo seansą radioterapeutas ir jam talkininkaujanti radiologijos laborantė kaskart vadovaujasi spindulinio gydymo plano parametrais.

Labai svarbu, kad kiekvieno radioterapijos seanso metu jonizuojančiųjų spindulių pluoštas būtų tiksliai nukreiptas į gydymo plane numatytą apšvitinti smegenų sritį, t. y. nepraeitų šalia. Reikia, kad paciento galva būtų tokioje pat padėtyje kiekvieno seanso metu ir nejudėtų. Tuo tikslu kaskart radioterapijos seanso metu pacientas guli ant procedūrų stalo galvą padėjęs ant specialaus galvos laikiklio, turinčio įdubą. Kad pacientas visai negalėtų pakeisti galvos padėties, jam pagaminamos specialios individualios kaukės, kurios kiekvieną kartą prieš seansą uždedamos ant paciento veido ir prisegamos prie galvos laikiklio. Šitaip pasiekiama stabili ir visuomet vienoda galvos padėtis. Kaukei pagaminti naudojamas specialios sintetinės medžiagos tinklelis, kuris šiltame vandenyje tampa visiškai minkštas ir lankstus kaip šiltas vaškas. Toks šilto vandens suminkštintas tinklelis užskleidžiamas ant paciento veido, glaudžiai prispaudžiamas prie jo ir prisegamas prie galvos laikiklio. Po kelių minučių atvėsęs tinklelis sustingsta, jo forma atkartoja paciento veido ir galvos formą. Naudojant tokią kaukę, visi reikalingi žymėjimai atliekami ne ant odos, o ant kaukės. Kaukė netrukdo pacientui matyti ir kvėpuoti. Ši kaukė po švitinimo seanso nuimama, kitą kartą prieš švitinimo procedūrą vėl uždedama.

Pasirengimas švitinimui gali užtrukti keletą dienų. Viską parengus, galima pradėti radioterapiją. Radioterapeutas kartu su laborante pagelbsti pacientui patogiai atsigulti ant švitinimo stalo, po galva padeda galvos laikiklį ir uždeda individualią paciento kaukę. Seanso metu pacientas švitinimo kambaryje paliekamas vienas. Jonizuojančiajai spinduliuotei veikiant kūną, pacientas nieko nejaučia. Paprasčiausiai reikia tik kelias minutes ramiai pagulėti. Švitinimo aparato galvutė kartkartėmis, priklausomai nuo parengto plano, keis savo padėtį ir judės aplink paciento galvą. Apie tai gydytojas būtinai perspėja iš anksto, kad pacientas be reikalo neišsigąstų. Visa, kas vyksta švitinimo patalpoje, gydytojas mato iš gretimo kambario televizoriaus ekrane ir net gali pasikalbėti su pacientu. Dažniausiai vienos dienos spindulių dozė į švitinamą vietą yra 1,8-2 Gy (Grėjai), viso kurso - apie 60 Gy.

 Šalutiniai radiopterapijos poveikiai

Šalutinių galvos smegenų radioterapijos poveikiai bei jų pasireiškimo intensyvumas priklauso nuo gydymo trukmės ir jonizuojančiosios spinduliuotės dozės.

 Nuovargis

Atliekant radioterapiją pacientus dažnai pradeda varginti nuolatinis nuovargis. Tais atvejais būtinai reikėtų rasti laiko pailsėti ir dienos metu, ypač kai į švitinimo seansus reikia kasdien atvykti iš toliau.

Galvos skausmas

Kartais radioterapiją lydi ir galvos skausmas. Reikia apie tai pasikalbėti su gydytoju, kuris gali paskirti pacientui vartoti nuskausminamųjų vaistų ar steroidų.

Plaukų nuslinkimas

Plaukai nuslenka ne nuo visos, bet nuo tos plaukuotosios galvos srities, kuri apšvitinama kartu su smegenų naviku. Dažniausiai plaukai toje vietoje po 2-3 mėnesių užbaigus gydymą pradeda ataugti, bet nedidelei daliai pacientų nuplikimas pasilieka ilgiau ar net ir visam laikui.

Odos pažeidimas

Ne visų pacientų švitinamos galvos srities oda vienodai reaguoja į spindulių poveikį. Kai kurių pacientų oda visai nesureaguoja ir nepakinta. Kitų pacientų kūno oda yra jautri spinduliams, ypač jei ji labai balta. Tokia švitinamos galvos srities oda po 3-4 savaičių nuo radioterapijos pradžios parausta lyg nudegusi saulėje, tampa jautri paliesti, niežti. Dar kitų pacientų, kurių kūno oda iš prigimties rusva, apšvitintos galvos srities oda tampa tamsesnė, net su melsvu atspalviu. Reikia žinoti, kad galvos radioterapijos metu negalima plika galva būti saulėje ar šaltame ore, ypač pučiant žvarbiam vėjui. Rekomenduojama dėvėti natūralių audinių (medvilnės, šilko, vilnos) galvos apdangalus, nedėvėti sintetinių. Reikia paprašyti gydytojo, kad išrašytų specialių tepalų pažeistai odai prižiūrėti. Odos pokyčiai užbaigus radioterapiją nurimsta per 2-3 savaites. Mieguistumas

Užbaigus radioterapiją kai kurie pacientai dar apie 4-8 savaites gali jausti mieguistumą, energijos trūkumą, sumažėjusį aktyvumą. Tačiau palengva ši būklė praeina.

Šleikštulys, pykinimas

Kai kuriuos pacientus radioterapijos metu pykina. Apie tai reikia pasakyti savo gydytojui, jis išrašys efektyviai veikiančių vaistų nuo pykinimo.

Smegenų piktybinių navikų chemoterapija

Chemoterapija - piktybinių navikų gydymas vaistais nuo vėžio. Jie suardo vėžio ląsteles arba stabdo jų dauginimąsi. j veną sušvirkšti ar tablečių pavidalu išgerti vaistai pakliuvę į bendrąją kraujotaką išnešiojami po visą organizmą. Barjeras tarp kraujo ir smegenų (ypatingas kapiliarų tinklas smegenyse) neleidžia prasiskverbti į smegenis ir į smegenų naviką daugeliui chemoterapijai naudojamų vaistų. Tačiau kai kurie chemopreparatai pro šį barjerą prasiskverbia ir taikomi piktybiniams smegenų navikams gydyti.

Chemoterapija gali būti atliekama po operacijos kartu su radioterapija, siekiant sumažinti naviko recidyvo riziką. Chemoterapija siekiama sumažinti naviko apimtį, sulėtinti jo augimą, susilpninti simptomus.

Chemoterapija taikoma ne visais smegenų navikų atvejais, bet kai gydomi aukšto laipsnio pirminiai smegenų navikai. Kai kurie smegenų navikai, kaip meduloblastomos, limfomos, yra ypač jautrūs chemoterapijai.

Šalutiniai chemoterapijos, kuri taikoma piktybinių smegenų navikų atvejais, poveikiai pasireiškia kraujodaros slopinimu, pykinimu, nuplikimu, nuovargiu.

Dėl kraujodaros slopinimo kraujyje sumažėja leukocitų, padidėja infekcijos pavojus, todėl taikant chemoterapiją nuolat atliekami kraujo tyrimai, jei yra reikalas, gydytojas paskiria vartoti antibiotikų. Jei chemoterapijos metu ar po jos sugrįžus į namus kūno temperatūra pakyla iki 38 laipsnių ir daugiau, būtina nedelsiant susisiekti su gydytoju ar atvykti į ligoninę.

Sumažėjus kraujyje eritrocitų pasireiškia mažakraujystė - vargina silpnumas, greitas nuovargis, dusulys kad ir nedidelio fizinio krūvio metu, pablykšta oda. Nedidelio laipsnio mažakraujystė užbaigus gydymą praeina savaime, jei mažakraujystė didelio laipsnio, pacientui taikomos kraujo transfuzijos.

Sumažėjus kraujyje trombocitų kiekiui, sutrinka kraujo krešėjimas-poodyje atsiranda mėlynių, ilgai kraujuoja iš menkų odos ar gleivinių pažeidimų. Pastebėjus šiuos simptomus, būtina kreiptis į gydytoją.

Pacientų stebėsena po gydymo

Svarbu nepamiršti, kad visada lieka didesnė ar mažesnė ligos pasikartojimo rizika. Todėl atvykti pas gydytoją nuolat, atlikti reikiamus tyrimus būtina, ypač pirmuosius kelis mėnesius ir metus užbaigus gydymą. Vizitų metu gydytojas atlieka neurologinę paciento apžiūrą, paklausia apie jaučiamus simptomus, atlieka galvos BMRT ar KT, reikiamus laboratorinius tyrimus. Šių kontrolinių apžiūrų ir tyrimų tikslas - nustatyti, ar liga nerecidyvavo. Kada atvykti pasitikrinti, kokius tyrimus atlikti, rekomenduoja gydytojas.