Kolorektalinis vėžys

Chemoterapija - tai gydymas specifiniais priešvėžiniais (cito­toksiniais) vaistais, siekiant sunaikinti vėžines ląsteles. Šie vaistai trukdo vėžinėms ląstelėms daugintis ir augti.

Chemoterapija skiriama tabletėmis (peroraliai) arba vaistai sušvirkščiami ar sulašinami į veną. Gydymo kursas trunka keletą die­nų. Po jo eina kelių savaičių poilsio periodas, kurio metu organizmas atsigauna nuo nepageidaujamų gydymo sukeltų reiškinių. Gydymo kursų skaičius priklauso nuo naviko tipo ir jo atsako į gydymą.

Chemoterapija tabletėmis yra efektyvus, saugus ir sumažinantis ligos atsinaujinimo riziką gydymas. Jis pakankamai gerai toleruojamas, šalutiniai reiškiniai nežymūs ir lengvai gydomi. Be to, šis metodas yra labai patogus ligoniui, nes išvengiama intraveninių injekcijų bei buvimo ligoninėje. Vartodamas chemoterapiją tabletėmis namuose, ligonis turi galimybę daugiau laiko pabūti su savo šeima bei artimai­siais, neatitrūkti nuo įprastų pomėgių ir darbų. Daugiau informacijos apie chemoterapiją tabletėmis klauskite savo gydytojo.

Dažniausiai chemoterapija skiriama po operacijos. Jos tikslas -sumažinti naviko atsinaujinimo riziką. Ši chemoterapija vadinama adjuvantine.

Kartais chemoterapija skiriama prieš operaciją-ji vadinama neoadjuvantine. Paprastai ji naudojama gydant tiesiosios žarnos vėžį. Jos tikslas - sumažinti naviko masę, kas palengvina chirurgo darbą- ope­ruojant lengviau naviką pašalinti, įmanoma išvengti kolostomos.

Jei yra nedidelė rizika, kad vėžys atsinaujins, chemoterapija šią riziką sumažina nedaug, tačiau jei rizika atsinaujinti ligai yra didelė, chemoterapija ją gerokai sumažina.

Chemoterapija skiriama ir tais atvejais, kai navikas pažeidžia kitus organus (pvz., kepenis, plaučius ar kt.). Šios chemoterapijos tikslas - sumažinti naviko masę bei palengvinti kai kuriuos simpto­mus. Tai gali pailginti gyvenimo trukmę. Kartais po chemoterapijos navikas sumažėja ir pašalinamas chirurgiškai.

Nepageidaujami chemoterapijos reiškiniai

Chemoterapiniai vaistai veikia ne tik vėžines ląsteles, bet ir sveikas, ypač tas, kurios greitai dauginasi. Dažniausiai šie vaistai laikinai suma­žina normalių kraujo ląstelių kiekį. Sumažėjus šių ląstelių kiekiui gali padidėti infekcijos pavojus ar atsirasti dažnesnis nuovargis. Gydymo metu reguliariai tikrinamas kraujas ir, jei reikia, kraujas perpilamas arba skiriami medikamentai, stimuliuojantys kraujo ląstelių gamybą. Jei atsiranda infekcijos simptomų, skiriami antibiotikai.

Daugelis chemoterapinių vaistų sukelia pykinimą ir vėmimą. Šiuo atveju padeda vaistai nuo pykinimo (antiemetiniai).

Kai kurie chemoterapiniai vaistai sukelia viduriavimą, kuris dažniausiai prasideda praėjus kelioms dienoms po gydymo. Šiuo atveju gali pagelbėti vaistai nuo viduriavimo. Reikėtų nepamiršti   ir to, kad viduriuojant būtina laikytis dietos - nevalgyti produktų, turinčių daug ląstelienos.

Kartais gydymo metu ar greitai po jo pasireiškia burnos džiūvi­mas, burnos ertmės gleivinėje gali atsirasti mažų žaizdelių. Siekiant išvengti šių nepageidaujamų reiškinių, labai svarbu laikytis burnos higienos bei reguliariai skalauti burną šilta ramunėlių arbata ar kitu dezinfekuojančiu skysčiu, įlašinti į burną vit. A ar kito aliejaus. Jei dėl pakitimų burnos gleivinėje sunku valgyti, įprastinį maistą galima pakeisti pertrintu arba pradėti vartoti maistingus gėrimus bei maisto papildus.

Plaukų slinkimas - gana dažnas nepageidaujamas chemoterapi­jos reiškinys. Psichologiškai būna sunku priprasti prie pasikeitusios išvaizdos, tačiau nevertėtų labai krimstis - plaukai, baigus gydymą, atauga stebėtinai gretai. Pradėjus slinkti plaukams patariama nusikirpti trumpai. Kita vertus, juk galima dėvėti skarelę, kepurę ar peruką.

Kartais chemoterapiniai vaistai sukelia periferines neuropatijas, kurios pasireiškia dilgčiojimu ar tirpimu rankose, kojose, kaklo ar ryklės srityje. Šie simptomai dažniausiai jaučiami ne po pirmojo chemoterapijos kurso, o kiek vėliau; juos gali išprovokuoti šaltas oras ar šaltas gėrimas.

Chemoterapija paveikia žmones labai skirtingai. Kai kurie gy­dymo metu gyvena savo įprastą gyvenimą, tačiau dauguma jaučia didesnį nuovargį ir visus darbus atlieka gerokai lėčiau. Paprasčiausiai reikia prisiderinti prie šio gyvenimo tarpsnio, daryti tik tiek, kiek leidžia išgalės ir nebandyti savęs nugalėti.

Prieš operaciją, siekiant visiškai ištuštinti žarnyną, kelias dienas rekomenduojama laikytis dietos ir pavartoti vidurius laisvinančius vaistus. Gydytojas arba slaugytoja papasakos apie pasirengimą ope­racijai plačiau.

Operuojant dažniausiai pašalinama naviko pažeista žarnos dalis, likę atviri žarnos galai sujungiami. Operacijos metu turi būti paša­linami ir sritiniai limfmazgiai, kadangi tai pirmoji grandis, į kurią limfa gali atnešti naviko ląsteles.

Kartais, kai navikas didelis ir jo pašalinti neįmanoma, tenka vieną žarnos galą išvesti per pilvo sieną į išorę ir suformuoti odoje dirbtinę išangę tam, kad išmatos turėtų per kur pasišalinti iš organizmo. Ši operacija vadinama kolostomija, o pilvo sienoje suformuota dirbtinė išangė vadinama kolostoma (kitaip - stoma).

Sugijus pooperacinei žaizdai ant stomos uždedamas specialus maišelis, į kurį renkasi iš­matos. Kartais suformuojama laikina stoma, kuri po kelių mėnesių, pakartotinai operuojant žarnyną, gali būti uždaryta.

Po operacijos būtina kuo greičiau pradėti judėti - tai labai svarbi gijimo dalis. Net jei reikia gulėti lovoje, svarbu reguliariai atlikti gilaus kvėpavimo pratimus ir judesius kojomis. Fizioterapeutas gali parodyti, kaip taisyklingai atlikti šiuos pratimus.

Ankstyvuoju pooperaciniu laikotarpiu, kol negalima gerti ir valgyti, organizmo skysčiai paprastai papildomi intraveninėmis in­fuzijomis. Kartais per nosį į skrandį įkišamas plonas vamzdelis, per kurį ištraukiamos skrandyje susikaupiančios gleivės ir skysčiai.

Kadangi anestezija silpnina žarnyno veiklą, labai svarbu nepradė­ti po operacijos gerti tol, kol žarnyno veikla nesunormalėjusi. Maž­daug po vienos dienos leidžiama išgerti kelis gurkšnelius vandens. Palaipsniui skysčio kiekis didinamas ir pereinama prie normalaus maitinimosi režimo.

Kol po operacijos negalima keltis, į šlapimo pūslę yra įkišamas vamzdelis ar kateteris - tai daroma tam, kad šlapimas ištekėtų į surenkamąjį maišelį. Kateteris paprastai pašalinamas po kelių die­nų. Į žaizdos vietą taip pat įstatomas drenavimo vamzdelis - taip užtikrinama, kad žaizda tinkamai gytų.

Po operacijos kelias dienas gali būti juntamas nedidelis skausmas ar diskomfortas. Skausmo nereikia kentėti - yra nuskausminamųjų vaistų, kurie labai efektyviai numalšina nemalonius pojūčius. Jei skausmas suleidus vaistus nerimsta, būtina apie tai informuoti gydytoją ar prižiūrinčią slaugytoją, kad vaistas kuo greičiau būtų pakeistas kitu, veiksmingesniu.

Po kai kurių žarnyno operacijų ilgesnį periodą būna nepatogu sėdėti, bet gyjant pooperaciniam randui ilgainiui palengvėja. Praėjus maždaug 10-14 d. po operacijos, išimami siūlai ir pacientai gali būti išleidžiami namo.

Ar operacija paveikia lytinį gyvenimą?

Pasveikus po operacijos dažniausiai vėl galima gyventi įprastinį lytinį gyvenimą. Kartais pacientai po operacijos drovisi dėl savo kūno pasikeitimo, ypač jei operuojant suformuojama kolostoma, ir vengia lytinių santykių. Jei gyvenimo partneris geras ir supratingas, vertėtų kartu aptarti naujus pojūčius, tai gali palengvinti atsikratyti baimės ir suteikti drąsos. Nereikia jaustis kaltam arba drovėtis pakalbėti apie lytinį gyvenimą su gydančiu gydytoju, kuris, esant reikalui, gali pasiųsti Jus pasikonsultuoti pas reikiamą specialistą.

Operuojant tiesiąją žarną ir aplink esančius audinius gali būti pažeisti nervai, įnervuojantys lytinius organus. Tai atsitinka labai retai, bet jei jau atsitinka, vyrams gali sutrikti erekcija arba ejakuliacija. Ret­karčiais sutrikimai išlieka ilgą laiką. Jei atsiranda problemų, būtina pasikalbėti apie jas su savo gydytoju.

Ar reikia keisti mitybos įpročius?

Jei operacijos metu suformuota kolostoma, reikia nustatyti, ko­kie produktai sąlygoja normalią Jūsų žarnyno veiklą. Nėra visiems tinkančių taisyklių dėl mitybos režimo ar maisto produktų, kurių laikantis žarnynas suformuos išmatas ir viduriai išsituštins vieną kartą per dieną.

Kiekvienas pacientas privalo pats išbandyti įvairų maistą ir įsitikinti jo poveikiu žarnyno veiklai. Maistas, kuris tin­ka vienam pacientui, gali visiškai netikti kitam. Daug ląstelienos turintys produktai, tokie kaip vaisiai ir daržovės, neretai laisvina vidurius, todėl į stomos maišelį gali išsiskirti dažniau ir daugiau nei įprasta išmatų. Jei viduriavimas nesiliauja, būtina pasikonsultuoti su gydytoju, kuris paskirs vaistų nuo viduriavimo. Viduriuojant svarbu gerti pakankamai skysčių.Kartais mitybos režimo klausimu pravartu pasitarti su gydytoju dietologu.

Kolorektalinis vėžys, kurio neįmanoma pašalinti operaciniu būdu, gali būti gydomas didelės energijos jonizuojančiąja spindu­liuote - toks gydymas vadinamas spinduline terapija (radioterapija). Paprastai šis gydymas naudojamas gydant tiesiosios žarnos vėžį. Spindulinė terapija gali būti taikoma po operacijos arba prieš ope­raciją, kartais - siekiant sumažinti skausmus.

Radioterapija, kuri, gydant tiesiosios žarnos vėžį, skiriama po operacijos, vadinama adjuvantine. Jos tikslas - sunaikinti po ope­racijos galėjusias likti navikines ląsteles.

Jei navikas didelis, spindulinė terapija gali būti skiriama prieš operaciją. Jos tikslas - sumažinti naviką, kad būtų lengviau jį paša­linti. Tokia radioterapija vadinama neoadjuvantine.

Kartais radioterapija gali būti skiriama kartu su chemoterapija (vadinamasis chemospindulinis gydymas). Šis gydymas gali būti naudojamas tiek prieš, tiek ir po operacijos. Kombinuotas gydymas pagerina gydymo efektyvumą.

Paprastai skiriami penkių dienų gydymo kursai - kasdien nuo pir­madienio iki penktadienio, o savaitgalį-pertrauka. Kartais gydymo režimas gali būti ir kitoks. Tiek gydymo režimas, tiek ir jo trukmė priklauso nuo naviko tipo, dydžio, bendrosios paciento būklės.

Spindulinės terapijos planavimas

Kad spindulinė terapija būtų kuo efektyvesnė, reikia ją labai tiks­liai suplanuoti. Pirmųjų apsilankymų radioterapijos skyriuje metu, siekiant tiksliai nustatyti naviko lokalizaciją, paprastai atliekama kompiuterinė tomografija. Taip pat gali tekti pagulėti po dideliu aparatu, vadinamu simuliatoriumi, padedančiu nustatyti vietą, kurią reikės švitinti. Šiuo aparatu gali būti padaromos švitinamos srities rentgeno nuotraukos. Spindulinės terapijos planavimas labai svarbus ir užtrunka kelias dienas. Per šias dienas gydytojas, padedamas spindulinės terapijos planavimo komandos, parenka optimaliausius švitinimo laukus ir režimus.

Tam, kad visą gydymo kursą būtų švitinama ta pati vieta, ant odos specialiu žymekliu nupiešiami arba pažymimi laukai - tai padės onkologui radioterapeutui bei jam padedančiam radiologijos labo­rantui, atliekantiems gydymą, tiksliai nukreipti spindulius. Žymės turi būti matomos viso gydymo metu, jos gali būti nuplaunamos tik baigus gydymą.

Gydymo pradžioje onkologas radioterapeutas arba radiologijos laborantas informuoja, kaip prižiūrėti tą odos plotą, kuris švitinamas. Oda gali parausti ir perštėti, todėl, jei reikalinga, gydytojas paskirs specialius tepalus.

Prieš kiekvieną gydymo seansą pacientas paguldomas ant speci­alaus judančio stalo, įsitikinama, kad gulima patogiai ir tokia pačia poza, kaip buvo numatyta planuojant gydymą. Gydymo seanso metu pacientas paliekamas vienas patalpoje, tačiau medikai stebi pacientą iš gretimo kabineto, kuriame stovi spindulinės terapijos seansą valdanti aparatūra.

Spindulinė terapija - neskausmingas gydymas, tereikia ramiai išgulėti tol, kol trunka seansas. Paprastai seansas trunka nuo kelių iki keliolikos minučių. Tik suplanavęs gydymą gydantis gydytojas galės pasakyti apie seanso trukmę.

Nepageidaujami spindulinės terapijos reiškiniai

Spindulinė terapija gali sukelti bendruosius šalutinius reiškinius, tokius kaip pykinimas, vėmimas, viduriavimas, nuovargis, dažnes­nis ir skausmingas šlapinimasis. Kartais šie reiškiniai labai lengvi, tačiau kartais ir vargina. Tai priklauso nuo spindulinės terapijos dozės stiprumo bei gydymo trukmės. Onkologas radioterapeutas paprastai įspėja, ko galima tikėtis, esant reikalui - paskiria reikiamus medikamentus.

Pykinimas efektyviai gydomas antiemetiniais (nuo pykinimo) vaistais, kuriuos išrašo gydytojas. Jei visai nesinori valgyti, maistą galima pakeisti didelio kaloringumo maistingais gėrimais ar maisto papildais. Šiuo klausimu reikėtų pasitarti su gydančiu arba šeimos gydytoju. Spindulinė terapija gali sukelti plaukų slinkimą, tačiau tik toje vietoje, kur švitinama. Taigi pilvo ir gaktos srities plaukai paprastai nuslenka. Spindulinė terapija neretai sukelia nuovargį, todėl būtina kuo dau­giau ilsėtis, ypač jei kelias atvažiuoti iki gydymo įstaigos yra ilgas.

Baigus gydymą minėti nepageidaujami reiškiniai po truputį išnyksta. Jei jie užtrunka, būtina apie tai informuoti gydantį gydytoją. Spindulinė terapija nepadaro paciento radioaktyvaus, todėl gy­dymo metu su juo visiškai saugu bendrauti kitiems žmonėms, tarp jų ir vaikams.

Pastaraisiais metais sukurti nauji vaistai, padedantys žymiai daug efektyviau gydyti kai kuriuos piktybinius navikus (tarp jų ir kolorektalinį vėžį) - tai monokloninių antikūnų grupei priklausantys preparatai.

Kai kurių navikinių ląstelių paviršiuje randami vadinamieji epidermio augimo faktoriaus receptoriai (angl. EGFr). Kai augimo faktorius atakuoja receptorių, navikinė ląstelė stimuliuojama augti ir dalytis. Monokloniniai antikūnai „užrakina" epidermio augimo faktoriaus receptorius ir gali apsaugoti vėžio ląstelę nuo augimo ir dalijimosi.

Gydant išplitusį arba metastazinį kolorektalinį vėžį, kuris nepasiduoda gydymui vien chemoterapija, gali būti naudojamas ati­tinkamas monokloninis antikūnas. Jo preparatas paprastai skiriamas pacientams, kurių navikinių ląstelių paviršiuje randama epidermio augimo faktoriaus receptorių. 

Kolorektaliniam vėžiui gydyti naudojami ir kito tipo monokloniniai antikūnai - angiogenezės inhibitoriai. Jie slopina angiogenezę - procesą, kurio metu išsivysto naviką ir jo metastazes maitinančios kraujagyslės. Dabar žinoma, kad tik susiformavęs navikas, kol neišauga iki 2 mm dydžio, savo kraujotakos neturi. Navikui augant, vėžinėms ląstelėms ima trūkti deguonies bei maisto medžiagų, todėl jos pradeda sekretuoti tam tikras medžiagas -baltymus, vadinamuosius kraujagyslių endotelio augimo faktorius (KEAF). KEAF skatina naujų kraujagyslių, aprūpi­nančių naviką mitybinėmis medžiagomis ir deguonimi, atsiradimą.

Monokloniniai antikūnai, angiogenezės inhibitoriai, jungiasi prie KEAF ir slopina jo jungimąsi prie specialių receptorių, esančių ant endotelio ląstelių paviršiaus. Neutralizuodamas KEAF aktyvumą, vaistas trukdo susidaryti bei augti naviko kraujagyslėms, drauge slopina ir naviko au­gimą

Skiriant šį naują vaistą kartu su chemoterapija metastazavusiam kolorektaliniam vėžiui gydyti, pagerinamas ne tik chemoterapinių vaistų efektyvumas, bet ir prailginama gyvenimo trukmė bei laikas be ligos progresavimo. Naviko ir jo kraujagyslių augimas, KEAF slopinimas ir naviko sumažėjimas vaizduojamas paveikslėlyje.

Monokloniniai antikūnai veikia tik tam tikras ląsteles. Tuo galima paaiškinti, kodėl gydymas jais sukelia mažiau nepageidaujamų reiškinių negu kiti antinavikiniai vaistai - šie preparatai nesukelia nupliki­mo, pykinimo, vėmimo bei kraujo ląstelių skaičiaus sumažėjimo.

Galimi gydymo monokloniniais antikūnais nepageidaujami reiš­kiniai - karščiavimas, šaltkrėtis, galvos skausmas, galvos svaigimas bei silpnumas, kuris susijęs su laikinu kraujospūdžio sumažėjimu. Taip pat gali pasunkėti kvėpavimas. Plačiau apie monokloninius antikūnus ir jų taikymą gydyti kolorektalinį vėžį gali papasakoti Jus gydantis gydytojas.