Krūtų vėžys

Atliekamos krūtį išsaugančios ir visos krūties pašalinimo operacijos. Chirurginės operacijos apimtis priklauso nuo naviko dydžio, jo vietos krūtyje, ligos stadijos.

Lumpektomija (plati naviko ekscizija)

Krūties navikas pašalinamas chirurginiu būdu kartu su juo pašalinant maždaug 2 cm aplink jį esančių sveikųjų krūties audinių. Šios operacijos metu pašalinama nedidelė krūties audinio dalis – lieka nedidelis randas ir nežymi įduba krūtyje.

Visą pašalintą operacinę medžiagą mikroskopu ištiria patologas – svarbu įsitikinti, ar kartu su naviku pašalintuose sveikuosiuose audiniuose nėra įsiskverbusių vėžio ląstelių, t. y. siekiama nustatyti, ar pašalintojo audinių segmento „kraštai švarūs“.

Jei pašalinto audinių segmento kraštuose aptinkama vėžio ląstelių, yra didelė ligos atsinaujinimo tikimybė. Tuomet atliekama pakartotina operacija – pašalinamas didesnis audinių segmentas, kartais visa krūtis.

Po lumpektomijos paprastai atliekama likusios krūties dalies radioterapija.

Kvadrantektomija

Tai panašiai atliekama operacija, tik šalinama daugiau audinių – ketvirtoji krūties dalis su naviku. Susidaręs po operacijos krūties defektas labiau pastebimas, kai krūtys mažos. Po kvadrantektomijos paprastai taip pat atliekama likusios krūties dalies radioterapija.

Kai krūtyse mamografinio tyrimo metu ar ultragarsu aptinkami labai nedideli, 1–2 mm skersmens neapčiuopiami mazgeliai, vadinamieji kalcinatai, jų vieta krūtyje gali būti pažymima panaudojant mamografiją, ultragarsą, kartais ir kompiuterinę tomografiją. Chirurgui tai padeda tiksliai pašalinti šiuos pakitimus. Kalcinatus pažymi gydytojas radiologas: kai kontroliuojant ultragarsu ar rentgenu adata pasiekiamas mazgelis, į jos spindį įkišama vedlinė vielutė, kuri adatos spindžiu nustumiama iki mazgelio, adata ištraukiama. Krūtyje lieka vielutė, kurios galas įsmigęs į norimą pašalinti mazgelį. Operacijos metu chirurgui pašalinus krūties segmentą, šis peršviečiamas rentgenu, kad būtų įsitikinta, ar operacija atlikta tiksliai – pašalintame krūties audinyje turi būti matoma vedlinė vielutė. Po to operacinė medžiaga siunčiama į patologijos laboratoriją.

Mastektomija

Tai visos krūties pašalinimo operacija. Ši operacija gali būti atliekama, kai:

• Šalintino segmento apimtis didesnė nei likusi krūties dalis.
• Krūtyje yra keli vėžio židiniai.
• Navikas yra už spenelio.
• Yra nedidelės apimties invazinio vėžio židinys, tačiau yra ir carcinoma in situ židinių.

Paprasta mastektomija – pašalinama tik visa krūtis.

Paprasta mastektomija ir apatinio lygmens limfmazgių iš pažasties duobės pašalinimas.

Modifikuota radikalioji mastektomija – šalinama visa krūtis, išsaugant už krūties esančius krūtinės raumenis, ir visi pažasties duobės limfmazgiai.

Radikali mastektomija – šalinama visa krūtis su už krūties esančiais raumenimis bei visi limfmazgiai. Šios apimties operacija atliekama retai.

Krūties atkuriamoji operacija (krūties rekonstrukcija) gali būti atliekama iškart po mastektomijos arba vėliau, praėjus tam tikram laikui.

Mastektomijos privalumai

• Paprastai po mastektomijos radioterapija netaikoma, išvengiama šalutinių radioterapijos poveikių.
• Yra galimybė atlikti krūties rekonstrukciją.

 Mastektomijos trūkumai

• Visos krūties pašalinimas sukelia moteriai stresą.
• Šis kūno defektas sukelia nepasitikėjimą ir trukdo intymų bendravimą.

 Lumpektomijos su radioterapija privalumai

• Gydymo efektyvumas nenusileidžia mastektomijos efektyvumui.
• Krūtis išlieka beveik nepakitusios formos, lieka nežymus randas.
• Nėra ryškaus kūno defekto, moteris gali intymiai bendrauti nesivaržydama.

 Lumpektomijos su radioterapija trūkumai

• Atliekant radioterapiją reikia keletą savaičių kasdien ateiti į ligoninę švitintis. Radioterapijos metu ir kurį laiką po jos juntami pašaliniai gydymo poveikiai.
• Moterys jaudinasi, kad paliktoje krūties dalyje gali būti likę vėžio ląstelių. Tačiau vėžio atsinaujinimo rizika šiuo atveju nėra didesnė nei po mastektomijos.
• Radioterapija sukelia šalutinius poveikius: skausmingumą pažasties srityje, pažeidžia plaučius, pakinta krūties apimtis.

Limfmazgių ištyrimas

Bet kokios krūties operacijos metu paprastai šalinami tos pačios pusės pažasties limfmazgiai. Yra maždaug 20 limfmazgių vienoje pažastyje, nors kiekvienu atveju jų kiekis gali būti šiek tiek skirtingas. Atliekamas visų pašalintųjų limfmazgių mikroskopinis ištyrimas, siekiant nustatyti, ar tarp jų yra pažeistų vėžio. Nuo tyrimo rezultatų priklauso, ar greta operacijos reikės dar kito gydymo – radioterapijos, chemoterapijos, hormonoterapijos.

Jei pašalinami visi pažasties limfmazgiai, ateityje yra rankos patinimo, t. y. limfedemos rizika dėl sutrikdyto limfos nutekėjimo. Ranka tinti gali pradėti praėjus keliems mėnesiams ar keleriems metams po operacijos. Rankos limfedema atsiranda dažniau, kai operacijos metu pašalinami visi pažasties limfmazgiai arba kai po dalies limfmazgių pašalinimo likusieji buvo veikiami radioterapija.

Sarginio limfmazgio biopsija

Limfmazgis, esantis arčiausiai krūties naviko į kurį pirmiausia smulkiosiomis limfagyslėmis nukeliauja vėžinės ląstelės iš pirminio piktybinio židinio, vadinamas sarginiu (sentinentiniu) limfmazgiu. Dar prieš operaciją nustačius, ar šiame limfmazgyje yra ar nėra vėžio ląstelių, galima nuspręsti, ar reikės šalinti visus kitus pažasties limfmazgius. Jei sarginiame limfmazgyje vėžio ląstelių nėra, tai jų nebus ir kituose limfmazgiuose, todėl pakanka atlikti tik krūties naviko pašalinimo operaciją. Po tokios operacijos mažiau skauda žaizdą, joje nereikia palikti audinių drenavimo vamzdelių, gerokai mažesnis rankos limfedemos pavojus. Jei sarginiame limfmazgyje vėžio ląstelių yra, jų gali būti ir kituose limfmazgiuose, todėl krūties operacijos metu šalinami ir kiti pažasties limfmazgiai arba po operacijos skiriama radioterapija.

Atliekant sarginio limfmazgio biopsiją, pirmiausiai nustatoma šio limfmazgio vieta. Operacijos pradžioje į krūties naviko sritį sušvirkščiama nedidelis kiekis radioaktyvaus skysčio arba mėlynos spalvos dažo medžiagos. Šios medžiagos limfagyslėmis pirmiausia patenka į sarginį limfmazgį. Jei naudojama radioaktyvioji medžiaga, pažasties limfmazgiai skenuojami specialiu aparatu. Aparatas fiksuoja, kur susikaupė radioaktyvioji medžiaga. Tuomet chirurgas žino, kur atlikti sarginio limfmazgio biopsiją. Jei naudojama dažo medžiaga, dažas pirmiausiai susikaupia sarginiame limfmazgyje ir jį nudažo mėlyna spalva – chirurgas atlieka šio limfmazgio biopsiją. Vienu ar kitu būdu atlikus biopsiją, sarginį limfmazgį patologas ištiria mikroskopu ir nustato, ar jis pažeistas vėžio.

Sarginio limfmazgio biopsija kol kas atliekama tik kai kuriose klinikose, dar nėra rutininė procedūra visose klinikose.

Po krūties operacijos

Po operacijos pacientės skatinamos kuo greičiau pradėti judėti, keltis iš lovos.

Žaizdos drenavimas

Po operacijos (priklausomai nuo operacijos apimties) žaizdoje paliekamas drenavimo vamzdelis, kad audinių skysčių perteklius nesikauptų žaizdos gilumoje, o vamzdeliu ištekėtų į išorę – į prie išorinio vamzdelio galo prijungtą specialų surinktuvą. Drenavimo vamzdelis išimamas po kelių dienų, kai nebėra skysčių susikaupimo žaizdoje pavojaus.

Gydymosi ligoninėje trukmė

Po operacijos priklausomai nuo operacijos apimties ligoninėje tenka pagulėti keletą dienų ar savaitę.

Skausmas

Po operacijos būna skausminga krūties žaizdos bei pažasties sritis ir ranka, ypač kai norima ranką pakelti, pasukti. Keletą dienų skauda labiau, paskui palaipsniui skausmingumas mažėja. Pacientėms po operacijos skiriami nuskausminamieji vaistai. Kartais, kai skausmingumas rankoje ar pažasties srityje užtrunka ilgiau, sunku judinti ranką, reikia pasirodyti operavusiam chirurgui. Gali būti, kad gydytojas rekomenduos fizioterapijos procedūras ar paskirs antibiotikus, jei matys, kad skausmą palaiko uždegiminis procesas.

Operuotos srities bei rankos skausmas  praeina palaipsniui, kartais per kelis mėnesius po operacijos.

Operacinės žaizdos patinimas

Audiniai aplink operacinę žaizdą pirmomis dienomis būna patinę dėl audinių skysčių susikaupimo. Tai trunka keletą dienų, paskui patinimas išnyksta, nes dalis skysčių išteka per paliktą drenavimo vamzdelį, dalis jų rezorbuojasi savaime. Tačiau kartais audinių skysčiai vis dėlto susikaupia kurioje nors operacijos srities vietoje – susiformuoja vadinamoji seroma. Jei taip atsitinka, seroma turi būti nudrenuota – gydytojas į ją įdeda drenuojamąjį vamzdelį, per kurį skysčiai palaipsniui išteka. Tai gali trukti keletą dienų.

Peties sustingimas

Kartais  moterys po krūties operacijos jaučia peties sustingimą, negali laisvai judinti rankos. Sustingimas ryškesnis po mastektomijos nei po mažesnės apimties krūties operacijos. Po operacijos svarbu rankos ir peties sąnario mankšta. Dar ligoninėje pamokoma mankštos pratimų, kuriuos moteris galės atlikti namuose ir viena.

Peties lanko srities tirpimas, jautrumo sumažėjimas

Kartais dėl nervų pažeidimo operacijos metu sutrinka peties lanko srities audinių jautrumas, jaučiamas jų tirpimas. Laikui bėgant šie pojūčiai praeina, tačiau kai kurioms moterims, ypač toms, kurioms buvo pašalinti ir pažasties limfmazgiai, gali pasilikti.

Krūties protezai

Iš pradžių po krūties pašalinimo operacijos, kol žaizda visiškai nesugijusi, į liemenuką galima įdėti laikiną minkštos medžiagos krūties protezą, vėliau, kai viskas sugyja, galima įsigyti nuolatinį, visiškai atitinkantį moters krūties dydį, formą ir konsistenciją. Protezai gaminami iš sintetinės medžiagos silikono. Jie atitinka kūno odos spalvą.

Po operacijos moteris į namus sugrįžta išvargusi tiek fiziškai, tiek emociškai, todėl reikia daug ilsėtis, valgyti skanų, įvairų, nesunkiai virškinamą maistą. Moteriai po krūties operacijos negalima kelti ar nešti sunkesnio svorio, keletą savaičių nerekomenduojama vairuoti automobilio.

Emocijų nestabilumas po operacijos

Bet kokia krūties operacija gali tapti išbandymu moters gyvenime. Grįžusios į namus

moterys dažnai pajunta nevisavertiškumo jausmą dėl atliktos operacijos. Jų nuotaika tampa  labai prasta. Neretai jas užvaldo prieštaringos emocijos – širdgėla, baimė, pyktis, apmaudas, tačiau kartu atsiranda viltis, kad liga bus pagydyta.

Susitaikymas su pasikeitusia kūno išvaizda

Dėl kūno išvaizdos pasikeitimo kartais moteris apima nepasitikėjimo savimimi jausmas. Daugeliui moterų reikia laiko, kad apsiprastų. Moterys ieško būdų, kaip greičiau prisitaikyti prie pasikeitimų. Kai kurios po operacijos iš pradžių save apžiūri būdamos vienos, o kitos prašo artimųjų pagalbos, kai nori pirmą kartą po operacijos apžiūrėti save.

Poveikis seksualiniam gyvenimui

Dažnai neigiamos emocijos moterį apėmusios po krūties operacijos pažeidžia jos lytinį gyvenimą. Baimė, kad partneris palies ir pajus jos kūno trūkumą, daro moterį nervingą. Turėtų abu – moteris ir partneris išlaukti, kol bus pasiruošę artimai bendrauti.

Laikui bėgant nesklandumų ir neigiamų emocijų lieka vis mažiau: žaizda sugyja, patinimas išnyksta, randas tampa vis mažiau pastebimas, moteris vis labiau pripranta dėvėti krūties protezą, pamažu grįžta pasitikėjimas savimi.

Radioterapija – vėžio gydymas naudojant didelės energijos jonizuojančiąją spinduliuotę, siekiant sunaikinti vėžio ląsteles ir kuo mažiau pažeisti sveikuosius audinius.

Kada radioterapija naudojama

Radioterapija dažniausiai naudojama po chirurginės krūties vėžio operacijos. Kartais ji gali būti naudojama prieš operaciją ar vietoj operacijos.

Jei buvo atlikta krūties dalies pašalinimo operacija (lumpektomija, kvadrantektomija), jonizuojančiaisiais spinduliais apšvitinama likusi krūties dalis. Tai sumažina ligos atsinaujinimo riziką.

Atlikus mastektomiją, t. y. pašalinus visą krūtį, krūtinės ląstos siena veikiama jonizuojančiaisiais spinduliais tada, jei gydytojas nėra įsitikinęs operacijos radikalumu – yra ligos atsinaujinimo rizika.

Jei operacijos metu buvo pašalinti keli limfmazgiai ir juose patologas tirdamas aptiko vėžio ląstelių arba nebuvo pašalinta nė vieno limfmazgio, radioterapija gali būti taikoma į likusius pažasties limfmazgius. Jei operacijos metu pašalinami visi pažasties limfmazgiai, radioterapija į pažastį paprastai nėra reikalinga.

Išorinė radioterapija

Išorinė radioterapija – toks spindulinio gydymo būdas, kai jonizuojančiųjų spindulių pluoštas sklinda iš švitinimo aparato galvutės, nutolusios nuo švitinamos kūno srities paviršiaus tam tikru atstumu. Dabar šiuolaikiniai išorinio švitinimo aparatai yra linijiniai greitintuvai. Išorinę radioterapiją skiria ir atlieka onkologas radioterapeutas onkologinę pagalbą teikiančios įstaigos radioterapijos skyriuje. Švitinimo seansai atliekami kasdien penkias dienas per savaitę nuo pirmadienio iki penktadienio. Šeštadienį ir sekmadienį – pertrauka. Gydant krūies vėžį, radioterapija užtrunka keletą savaičių ambulatorinėmis ar stacionaro sąlygomis.

Taikant išorinę radioterapiją pacientė netampa radioaktyvi, todėl po seanso gali bendrauti su kitais žmonėmis

Radioterapijos planavimas

Kaip minėta, jonizuojantieji spinduliai naikina vėžio ląsteles. Tačiau jie žaloja ir sveikus audinius. Todėl, norint išgauti didžiausią įmanomą naudą iš radioterapijos, t. y. iki reikiamos dozės apšvitinti krūtį bei pažasties sritį ir išsaugoti aplinkinius sveikus audinius ir organus, reikia viską labai tiksliai suplanuoti ir apskaičiuoti. Spindulinis gydymas planuojamas taip, kad krūtis būtų apšvitinta pakankama spindulių doze ir iš visų pusių tolygiai, o sveikieji gretimi audiniai ir organai gautų kuo mažesnes dozes ir išliktų nepažeisti. Sudarant spindulinio gydymo planą dalyvauja ne tik onkologas radioterapeutas, bet ir gydytojai radiologai, medicinos fizikai, klinikiniai radiobiologai, t. y. visa spindulinio gydymo planavimo grupė.

Pirmiausia atliekamos planuojamos apšvitinti kūno srities kompiuterinės tomogramos, t. y. gaunami skersiniai rentgeniniai vaizdai, kuriuose radioterapeutas pažymi norimą apšvitinti audinių apimtį, šiuo atveju krūtį ir pažasties limfmazgių sritį.

Medicinos fizikai parenka atitinkamą švitinimo laukų skaičių (jų gali būti 2, 3, 4 ir daugiau), jų dydį, apskaičiuoja kiekvieno lauko spindulių pluošto kritimo kampą į krūtį, spindulių dozę, švitinimo laiką taip, kad krūtis būtų apšvitinta tolygiai reikiama spindulių doze, o sveiki šalia esantys organai nukentėtų kuo mažiau.

Spindulinio gydymo planas su visais jo parametrais išspausdinamas popieriuje. Juo kaskart, atlikdami švitinimo seansą, vadovaujasi radioterapeutas ir jam padedanti radiologijos laborantė. Dažniausiai vienos dienos spindulių dozė į švitinamą vietą yra 1,8–2 Gy (Grėjai), viso kurso – apie 70 Gy.

Labai svarbu, kad kiekvieną kartą švitinant spindulių pluoštas kristų vis į tą pačią vietą, “neprašautų pro šalį”. Tuo tikslu pacientės krūtinės oda tatuiruojama: ant odos specialiais dažais keliose reikiamose vietose paliekami adatos galvutės dydžio ženklai, kurie padeda gydymą atliekančiam radioterapeutui kaskart paguldyti pacientę vienodai ir tiksliai nukreipti spindulius. Šios žymės lieka visam laikui, bet, būdamos labai mažos, beveik nepastebimos. Kartais radioterapeutas papildomai specialiu pieštuku ant odos pasižymi švitinimo laukų ribas. Šių žymių nereikia nutrinti tol, kol bus tęsiami švitinimo seansai. Baigus gydymą, jas bus galima nuplauti.

Pasirengimas švitinimui gali užtrukti keletą dienų. Viską parengus, galima pradėti radioterapiją. Radioterapeutas kartu su laborante pagelbsti pacientei patogiai atsigulti ant švitinimo stalo. Pacientė seanso metu turi gulėti ant nugaros (išorinė radioterapija taikoma pacientui gulint), jos ranka padedama į tam tikrą vienodą padėtį kiekvieną kartą. Seanso metu pacientė švitinimo kambaryje paliekama viena. Jonizuojančiajai spinduliuotei veikiant žmogaus kūną, nieko nejaučiama.

Paprasčiausiai reikia kelias minutes ramiai pagulėti. Kaip minėta, krūtis turi būti apšvitinama iš visų pusių tolygiai. Todėl švitinimo aparato galvutė kartkartėmis, priklausomai nuo to, kiek švitinimo laukų suplanuota, keis savo padėtį ir judės aplink pacientės krūtinę. Apie tai gydytojas būtinai perspėja iš anksto, kad pacientė be reikalo neišsigąstų. Visa, kas vyksta švitinimo patalpoje, gydytojas mato iš gretimo kambario televizoriaus ekrane ir net gali pasikalbėti su paciente.

Radioterapijos metu gali išsivystyti jos šalutiniai poveikiai: krūties ir pažasties odos paraudimas, niežėjimas, bendras organizmo silpnumas, pykinimas. Minėti reiškiniai praeina baigus gydymą. Nuovargis, silpnumas gali tęstis kelis mėnesius po gydymo.

Radioterapijos metu nerekomenduojama švitinimo srities tepti kremais, naudoti pažasties dezodorantus ar kitas dirginančias kosmetikos priemones – jos gali dar labiau suerzinti odą. Kai radioterapijos metu atsiranda nemalonūs pokyčiai krūties odoje ar pažastyje, radioterapeutas išrašo tinkamų tepalų receptą.

Šalutiniai krūties vėžio radioterapijos poveikiai

Daugumai moterų praėjus ilgesniam laikui po radioterapijos gali pakisti krūties išvaizda bei jutimai krūtyje, tačiau kai kurioms moterims to visai neatsitinka.

Krūties odos pokyčiai

Krūties radioterapijos metu gali išsivystyti mažesnio ar didesnio laipsnio krūties odos reakcija į spindulius, panaši į odos paraudimą nudegus saulėje. Labai šviesios odos moters krūtis veikiant radioterapijai stipriai parausta, niežti. Juodbruvių moterų krūties oda tampa tamsesnė, kartais net su melsvu atspalviu. Paprastai šie šalutiniai poveikiai nurimsta praėjus 2-4 savaitėm baigus radioterapiją, kartais išlieka kiek ilgiau. Neretai po radioterapijos operacijos randas ilgą laiką dar būna jautrus prisilietimams.

Kartais po radioterapijos švitintos krūties odoje atsiranda smulkios rausvos dėmelės, vadinamossios teleangiektazijos. Tai dėl radioterapijos poveikio išsiplėtusios smulkiosios odos kraujagyslės – kapiliarai. Nors išsiplėtusių kapiliarų raštas šiek tiek gadina krūties išvaizdą, bet kitų nepatogumų nesukelia.

Odos priežiūra

Kai atsiranda odos reakcija, reikia pasitarti su gydytoju radioterapeutu. Reikėtų laikytis šių rekomendacijų:

• Vengti praustis kvapiu tualetiniu muilu, nebarstyti ant pažeistos odos talko miltelių, nedirginti odos dezodorantais.
• Neskusti pažeistos pažasties plaukų ar kitaip netraumuoti pažasties.
• Maudytis geriau po dušu, jei dušo nėra, vonioje negulėti pernelyg ilgai.
• Išsimaudžius krūtį ir pažastį, kur taikoma radioterapija, nusausinti švelniai prispaudžiant rankšluostį prie odos, jokiu būdu netrinti.
• Dėvėti laisvus drabužius, geriau natūralaus pluošto.
• Vengti degintis saulėje – švitintos srities kūno oda visada lieka jautri saulei.

Krūties pabrinkimas

Kai kurioms moterims švitinama krūtis gydymo metu ar keletą savaičių po jo būna pabrinkusi, patinusi. Kartais patinimas tęsiasi ilgai užbaigus gydymą. Tai vadinama lifedema – sutrinka limfos nutekėjimas, audiniuose kaupiasi skysčai. To priežastmi gali būti limfmazgių iš pažasties pašalinimas operacijos metu ar jų pažeidimas radioterapijos metu. Jei vystosi limfedema, būtina pasikalbėti su gydytoju, kuris duos patarimų, paskirs gydymą, pasiųs pas atitinkamą specialistą.

Skausmingumas, jautrumas

Kartais gydytos pusės krūtis ir sritis aplink krūtį jau ir praėjus ilgam laiko tarpui kelia moteriai diskomfortą, lieka skausminga, jautri prisilietimams. Tais atvejais reikia pasikalbėti su gydytoju, kuris rekomenduos reikiamus tepalus ar nuskausminamuosius vaistus.

Sumažėjusi krūtis

Gana įprasta, kad po radioterapijos laikui bėgant krūtis kiek sumažėja, susitraukia. Kartais krūtis ne tik sumažėja, bet ir sukietėja. Tai vadinama audinių fibroze. Tuomet, lyginant abi krūtis vieną su kita, jų išvaizda gali gana ryškiai skirtis.

Riboti peties sąnario judesiai

Po krūties operacijos ir radioterapijos peties sąnario judesiai gali tapti riboti. Taip būna maždaug 1 iš 10 gydytų moterų. Moteris negali laisvai atlikti namų ruošos darbų, nešti sunkenio daikto, atlikti kai kurių mankštos pratimų, plaukyti. Šiais atvejais pagelbėti gali specialūs mankštos pratimai, kuriuos atliktipamoko gydytojai reabilitologai.

Širdies veiklos pokyčiai

Taikant šiuolaikinės radioterapijos metodus nėra didelės rizikos pažeisti širdies raumenį ar svarbias širdies aplinkos kraujagysles. Tas įmanoma, jei yra kairės krūties vėžys – širdis yra kairėje krūtinės ląstos pusėje. Tačiau dabar radioterapija yra labai rūpestingai suplanuojama, širdis nėra įtraukiama į švitinimų audinių apimtį, todėl širdies problemų rizika dėl radioterapijos labai sumažinta.

Jei radioterapijos metu širdžiai vis dėlto teko tam tikras spindulinis krūvis, moteris gali jausti nuolatinį nuovargį, svaigulį, skausmingumą krūtinėje ar dusulį kad ir neaukštai lipdama laiptais.

Kai atsiranda problemų dėl širdies, patariama vengti veiksnių, kenkiančių širdžiai – alkoholio, rūkalų, stresų. Rekomenduojama tinkama mimityba.

Kartais reikalinga ir gydytojų kardiologų konsultacija bei jų rekomenduotas gydymas  vaistais, tvarkančiais širdies ritmą, veikiančiais prieš stenokardiją ir kt.

Plaučių problemos

Taikant krūties vėžio radioterapiją gali būti sudirginami, paveikiami ir kvėpavimo takai. Laikui bėgant radioterapijos paveiktose plaučių srityse gali išsivystyti audinių fibrozė.

Maždaug 1 iš 50 moterų po krūties vėžio radioterapijos dėl to jaučia dusulį, sausą kosulį, krūtinės skausmą. Tie simptomai gali atsirasti  praėjus 2–3 mėnesiams po gydymo. Dažniausiai tai laikini simptomai, besitęsiantys 1–2 mėnesius, bet gali pasireikšti ir daug ilgesnį laiką.

Plaučių problemų išsivystymo rizika kiek didesnė, kai švitinami limfmazgiai, esantys už krūtinkaulio.  už krūtinkaulio. Rizika didėja, kai atliekama ir radioterapija, ir chemoterapija. Simptomai būna ryškesni, kai moteris jau prieš gydymą sirgo, pavyzdžiui, bronchine astma ar rūkė tabaką.

Priklausomai nuo to, kokie simptomai vyrauja, skiriamas ir atitinkamas gydymas, palengvinantis situaciją. Tai gali būti purškiamieji bronchus praplečiančių vaistų aerozoliai, antibiotikai, veikiantys plaučių infekcją, steroidai, mažinantys uždegimą, ir kt.

Poveikis kaulams

Kartais išryšėja radioterapijos poveikis į švitinimo zoną pakliuvusiems kaulams – šonkauliams, raktikauliui. Kaulai suplonėja, tampa trapesni, gali greičiau lūžti. Atliekant fizinius pratimus ar nešant sunkesnį daiktą šie kaulai gali skaudėti.

Rankos limfedema

Limfedema yra audinių patinimas. Paprastai limfa teka limfagyslėmis išilgai rankos link pažasties limfmazgių. Jos nutekėjimas sutrinka ir perteklius kaupiasi rankos audiniuose, kai krūties operacijos metu pašalinami pažasties duobės limfmazgiai ar jie pažeidžiami radioterapijos metu – ranka pradeda tinti.

Kai pažastis švitinama po kelių limfmazgių pašalinimo operacijos metu, tuomet rankos limfedema išsivysto 1 iš 25 moterų. Kai pažasties duobė švitinama po visų ar didžiosios limfmazgių dalies pašalinimo, rankos limfedema išsivysto dažniau – 1 iš 3 moterų.

Rankos limfedema labai reta, jei buvo švitinama tik krūtis ir po ja esantys krūtinės sienos audiniai. Gali išsivystyti ir pačios krūties limfedema, bet tai atsitinka labai retai.

Kai ranka ištinusi, ji tampa sustingusi, nejudri. Rankos oda įtempta.

Jei rankos limfedema išsivysto, ją galima specialiomis priemonėmis sumažinti, kad moteris nejaustų didelio diskomforto ir galėtų normaliai naudotis ranka.

Limfedemos prevencija

Kai yra limfedemos rizika, reikia saugotis papildomai nepažeisti rankos limfinės sistemos. Būtina vengti rankos infekcijos ir audinių uždegimo, nes tai reikštų didesnę limfos produkciją ir didesnę jos sankaupą rankos audiniuose. Labai svarbu rankos neįdrėksti, nesužeisti, odos priežiūrai naudoti drėkinamuosius kremus.

Limfedemos gydymas

Rankos limfedemos gydymas priklauso nuo limfedemos laipsnio. Yra 4 pagrindiniai gydymo būdai;

• Rankos odos gydymas ir priežiūra.
• Rankos audinių kompresija specialiais tvarsčiais.
• Rankos mankšta, masažas.
• Manualinis limfos drenažas (MLD) – limfos drenažas atliekamas specialaus masažo būdu.

Rankos silpnumas

1 iš 100 moterų, kuriai buvo atlikta pažasties limfmazgių radioterapija, gali išsivystyti rankos silpnumas, dilgčiojimai, kartais peties, rankos ar plaštakos skausmas. Šie simptomai  susiję su peties rezginio nervų pažeidimu ir vadinama peties rezginio neuropatija.

Neuropatinio skausmo kontrolei naudojami nuskausminamieji vaistai, antidepresantai, vaistai nuo epilepsijos – geriausia kreiptis konsultacijos į skausmo specialistus, dirbančius skausmo klinikose.

Rankos skausmui gydyti gali būti naudojamas masažas, karšti ir šalti kompresai, vadinamoji nervų transkutaninė elektrostimuliacija, kuri, be kita ko, stimuliuoja organizmo vidinių nuskausminamųjų medžiagų endorfinų gamybą.

Kartais efektyviai padeda akupunktūros procedūros.

Chemoterapijai naudojami vaistai gali būti sulašinami į veną ar geriamos jų tabletės. Gydant vaistais nuo vėžio, taikomi chemoterapijos ciklai (kursai), atliekami kas kelios savaitės. Tarp ciklų būna poilsio periodas, kai organizmas atsigauna nuo chemoterapijos šalutinių poveikių. Paprastai chemoterapija atliekama ligoninėje arba dienos stacionare gydytojų priežiūroje.

Dabar yra daug įvairių krūties vėžio chemoterapijai skirtų vaistų bei šių vaistų derinių (schemų). Skirtingi vaistų deriniai sukelia skirtingus šalutinius poveikius. Mokslininkai, vaistų kūrėjai nuolat siekia sukurti didesnio efektyvumo vaistus, pasižyminčius silpnesniais šalutiniais poveikiais.

Chemoterapijos nauda

Pacientėms, kurioms ligos atsinaujinimo rizika nėra didelė, chemoterapija šią riziką sumažina nežymiai. Pacientėms, kurių ligos atsinaujinimo rizika aukšta, chemoterapija šią riziką sumažina ženkliai.

Šalutiniai chemoterapijos poveikiai

Chemoterapijai naudojami vaistai sukelia šalutinius poveikius, kurie slopinami vaistais.

Sumažėjęs atsparumas infekcijoms. Chemoterapija slopina kaulų čiulpus, kraujyje sumažėja baltųjų kraujo kūnelių leukocitų. Dėl to kyla infekcijos pavojus. Būtina nedelsiant kreiptis į gydytoją, jei:

• Kūno temperatūra pakyla daugiau kaip 38°C.
• Jei staiga pablogėja savijauta, nors temperatūra ir normali.

Šiais atvejais reikia atlikti kraujo tyrimą. Kartais tenka laikinai nutraukti chemoterapiją, jei kraujo rodikliai žemi.

Mėlynės kūno paviršiuje, kraujavimas. Chemoterapija gali slopinti trombocitų,  gamybą. Dėl to sutrinka kraujo krešėjimas, gali pradėti kraujuoti gleivinės, ant kūno atsirasti mėlynių. Pastebėjus šiuos reiškinius, būtina apie tai pranešti gydytojui.

Mažakraujystė (anemija). Ji prasideda sumažėjus raudonųjų kraujo kūnelių eritrocitų. Jaučiamas silpnumas, nuovargis, dusulys.

Pykinimas, vėmimas. Naudojant kai kuriuos chemoterapijos vaistus gali būti jaučiamas šleikštulys, pykinimas ir net varginti vėmimas. Esant šiems šalutiniams poveikiams naudojami vaistai nuo pykinimo – antiemetikai.

Burnos gleivinės skausmingumas ir išopėjimas. Atliekant chemoterapiją kai kurie vaistai sukelia burnos gleivinės jautrumą, skausmingumą, atsiranda smulkių skausmingų opelių. Chemoterapinio gydymo metu būtina burnos priežiūra, nuolatiniai jos skalavimai. Išsivysčius opoms, skiriami vaistai joms gydyti.

Blogas apetitas. Chemoterapijos metu sumažėja noras valgyti arba apetitas visai prarandamas. Tuo laikotarpiu svarbu parinkti švelnų, lengvą maistą ar naudoti specialius maitinamuosius gėrimus. Jei dėl apetito praradimo netenkama daug kūno svorio, vystosi išsekimas, skiriamas specialus medikamentinis gydymas.

Plaukų nuslinkimas. Tai dažnas chemoterapijos šalutinis poveikis, sukeliantis moterims daug nerimo. Baigus gydymą, plaukai per 3–6 mėnesius atauga. Kol galva plika, galima dėvėti peruką, galvą aprišti skarele ar dėvėti kepurę.

Ne visos pacientės vienodai jaučiasi chemoterapijos metu – vienos jų stengiasi ir gali gyventi beveik normalų gyvenimą, o kitos jaučiasi pavargusios, netekusios jėgų. Bet kokiu atveju baigus gydymą sveikata pagerėja ir jėgos sugrįžta.

Ankstyva menopauzė. Kartais kai kurioms pacientėms po chemoterapijos išsivysto ankstyva menopauzė.

Kontracepcija. Moteriai, kuri gydoma chemoterapija dėl krūties vėžio, nerekomenduojama pastoti, nes vaistai gali sukelti vaisiaus vystymosi sutrikimus.

Yra ne vienas hormonoterapijos būdas, jų veikimo mechanizmai šiek tiek skiriasi. Hormonoterapija taikoma dažniausiai po operacijos, gydymo spinduliais ir chemoterapijos. Ji skiriama tam, kad sumažėtų ligos atsinaujinimo galimybė. Ji veiksminga tada, kai krūties vėžio ląstelės savo paviršiuje turi estrogenų ir progesteronų receptorių.

Hormonoterapijos parinkimas

Hormonoterapijai parinkti kiekvienu individualiu atveju įtakos turi:

• Moters amžius.
• Krūties vėžio stadija ir diferencijacijos laipsnis.
• Koks kitas gydymas taikytas.
• Ar krūties vėžys yra Her + (teigiamas).
• Ar yra hormonų receptorių.

Seniausiai (daugiau kaip 20 metų) ir plačiausiai krūties vėžio hormonoterapijai naudojamas tamoksifenas, nes jis efektyviai mažina ligos atsinaujinimo galimybę. Nesenai sukurti kiti krūties vėžio hormonoterapijai skirti vaistai – aromatazės inhibitoriai. Tyrimai rodo, kad kai kuriais atvejais aromatazės inhibitoriai skiriami vietoj tamoksifeno arba po tamoksifeno vartojimo, gali ir toliau mažinti ligos atsinaujinimo riziką.

Hormonoterapiją gydytojai skiria įvertinę visus turimus pacientės tyrimus bei kitus medicininius duomenis. Gali būti rekomenduojama vartoti:

• Tamoksifeną 5 metus.
• Aromatazės inhibitorius 5 metus.
• 2–3 metus tamoksifeną, paskui keletą metų aromatazės inhibitorius.
• Tamoksifeną 5 metus, paskui keletą metų aromatazės inhibitorius.

Tamoksifenas

Tamoksifenas kitaip vadinamas vaistu antiestrogenu. Jis blokuoja kiaušidėse gaminamų moteriškų hormonų estrogenų, skatinančių vėžio augimą, sąveiką su krūties vėžio ląstelėmis. Jis naudojamas krūties vėžiui gydyti moterims, kurioms dar nėra menopauzės, taip pat gali būti naudojamas ir moterims, kurioms jau yra menopauzė. Moterims, kurioms dar nėra menopauzės, o joms krūties vėžys nustatytas ankstyvos stadijos, gydymas tamoksifenu yra standartinis. Tamoksifeno tabletės geriamos kasdien. Vartojant gali pasireikšti jo šalutiniai poveikiai:

• Kūną užliejančios karščio bangos, prakaitavimas.
• Kūno svorio padidėjimas.
• Makšties sausumas ar išskyrų iš makšties pagausėjimas.

Šie reiškiniai paprastai nebūna labai žymūs, laikui bėgant dar sušvelnėja nors kai kurias moteris vargina nuolat. Tuomet reikia pasitarti su gydytoju.

Moterims, kurioms yra menopauzė ir kurios vartoja tamoksifeną, nežymiai padidėja gimdos kūno vėžio, kojų venų trombozės bei širdies ligų rizika. Nors šie šalutiniai tamoksifeno poveikiai gąsdinantys, tačiau jie pasitaiko labai retai. Tamoksifeno nauda mažinti vėžio atsinaujinimo riziką gerokai viršija šalutinių jo poveikių riziką.

Aromatazės inhibitoriai

Aromatazės inhibitoriai gali būti skiriami tik pomenopauzę išgyvenančioms moterims. Po menopauzės kiaušidės nebegamina estrogenų. Pagrindinis jų šaltinis moters organizme tuomet yra androgenų (vyriškųjų hormonų, kuriuos gamina moters antinksčiai) virtimas estrogenais veikiant fermentui aromatazei. Šis cheminis procesas vadinamas aromatizacija, jis vyksta riebaliniame audinyje. Vaistai, aromatazės inhibitoriai, slopindami fermentą aromatazę, t. y. aromatizacijos procesą, sustabdo estrogenų sintezę iš androgenų. Tai reiškia, kad krūties vėžio ląstelių estrogenų receptoriai nesąveikaus su estrogenais, vėžio augimas nebus skatinamas.

Tamoksifenas ir dabar lieka standartine hormonoterapija esant ankstyvosios stadijos su teigiamais estrogenų receptoriais krūties vėžiui tiek moterims, esančioms prieš menopauzę, tiek esančioms menopauzėje. Tačiau aromatazės inhibitoriai taip pat vis dažniau imami naudoti esant ankstyvos stadijos su teigiamais estrogenų receptoriais krūties vėžiui moterims, išgyvenančioms menopauzę. Šių vaistų tabletės geriamos kasdien, geriausiai tuo pačiu laiku. Ar hormonoterapija konkrečiai pacientei bus naudojant tik tamoksifeną ar aromatazės inhibitorius, ar tamoksifenas po tam tikro laiko bus pakeistas  aromatazės inhibitoriais, sprendžia onkologas chemoterapeutas, įvertinęs daugelį pacientės tyrimo duomenų, ligos eigą, mokslinių klinikinių tyrimų rezultatus ir kt. Nors aromatazės inhibitoriai yra daug žadantys vaistai, vis dar yra neatsakytų klausimų:

• Kada geriausias laikas pomenopauzę išgyvenančioms moterims pradėti gydymą aromatazės inhibitoriais – ar tuoj pat po operacijos , ar po 2–3 metų tamoksifeno vartojimo.
• Kiek laiko šie vaistai turėtų būti vartojami.
• Kokie bus šalutiniai šių vaistų poveikiai po daugelio metų
• Ar aromatazės inhibitoriai, ar tamoksifenas efektyviau sumažina galimybę vėžiui atsinaujinti.

Moksliniai tyrimai dėl krūties vėžio gydymo nuolat tęsiami, į kai kuriuos klausimus atsakymas ateis, kai susikaups ilgametė aromatazės inhibitorių naudojimo patirtis, taip kaip tamoksifeno.

Aromatazės inhibitoriai sukelia kai kuriuos šalutinius poveikius:

• Užliejančias kūną karščio bangas, prakaito pylimus.
• Makšties sausumą.
• Šleikštulį, retai vėmimą ar viduriavimą.
• Sąnarių skausmingumą, sustingimą.
• Kaulų retėjimą (osteoporozę).
• Plaukų išretėjimą.
• Galvos skausmus.

Aromatazės inhibitorius vartojant ilgą laiką retėja kaulų audinys, padidėja kaulų lūžimų pavojus. Apie tai ypač svarbu pasikalbėti su gydytoju – jis rekomenduos kaulų lūžimų profilaktikos priemones. Jei prieš pradedant gydymą moteriai nustatoma kaulų osteoporozė (kaulinio audinio retėjimas), aromatazės inhibitoriai hormonoterapijai netinka.

LHRH analogai

Tai vaistai, kurie stabdo moteriškųjų hormonų estrogenų gamybą kiaušidėse, sumažindami liuteinizuojančiojo hormono (jį sintezuoja galvos smegenyse esanti konkorėžinė liauka) lygį kraujyje. Jam sumažėjus, kiaušidės nebegauna signalo gaminti estrogenų. Dėl to menstruojančioms moterims (iki menopauzės) sumažėja estrogenų lygis bei jų krūties vėžį skatinantis poveikis. Estrogenų lygis grįžta iki ankstesnio lygio, jei gydymas nutraukiamas. Moteriai, vartojančiai LHRH analogus, laikinai išsivysto menopauzė – nutrūksta mėnesinės, vargina karščio bangos, padidėjęs prakaitavimas, sumažėja lytinis potraukis, kaitaliojasi nuotaika. Šie vaistai kas mėnesį sušvirkščiami po oda pilvo srityje.

Kiaušidžių abliacija

Estrogenų lygį moters organizme galima sumažinti ne tik vaistais, bet ir atlikus kiaušidžių abliaciją, t. y. operaciniu būdu pašalinus kiaušides arba jas paveikus tam tikra jonizuojančiosios spinduliuotės doze. Vienaip ar kitaip atlikus kiaušidžių abliaciją, moteriai išsivysto ankstyva menopauzė – tai liūdina ypač tas pacientes, kurios dar tikėjos susilaukti vaikų. Be to, atsiranda ir klimakso simptomai – vargina karščio bangos, padidėjęs prakaitavimas, sumažėja lytinis potraukis ir kt.

Gydymas herceptinu (trastuzumabu) gali efektyviai veikti kai kuriais krūties vėžio atvejais, kai šio vėžio ląstelių paviršiuje yra HER2 receptorių (tam tikrų baltymų). Šie vaistai, priklausantys monokloniniams antikūnams, susijungia su HER 2 receptoriais. Tuomet vėžio ląstelėms nebegali būti perduodamas signalas daugintis – sumažėja krūties vėžio augimo stimuliavimas. Herceptinas sumažina ligos atsinaujinimo galimybę, tačiau jis efektyvus tik tais atvejais, kai vėžio ląstelės turi daug HER2 receptorių – kai yra HER2 teigiamas krūties vėžys. HER 2 teigiamas krūties vėžys pasitaiko maždaug 1 iš 5 krūties vėžiu sergančių moterų ir yra piktesnės eigos. Jei HER 2 lygis yra žemas ar krūties vėžys yra HER2 neigiamas, herceptinas neefektyvus.

Veikiant herceptinui, organizmo imuninės ląstelės lengviau susidoroja su vėžio ląstelėmis.

Herceptinas gali būti naudojamas ankstyvos stadijos  HER 2 teigiamam krūties vėžiui gydyti, siekiant sumažinti ligos atsinaujinimo galimybę ir pacientę išgydyti, tiek greta kito gydymo (pvz., chemoterapijos), tiek po jo.

Moterys, kurios serga išplitusiu krūties vėžiu, šiuo monokloniniu antikūnu gali būti gydomos siekiant kontroliuoti ligos eigą.

Herceptinas lašinamas į veną kartą per savaitę arba kartą per 3 savaites. Jei herceptinas skiriamas kartu su chemoterapija, ji savo ruožtu taikoma pagal numatytą schemą.

Kitų lokalizacijų piktybiniai navikai taip pat kartais turi aukštą HER 2 receptorių lygį. Mokslininkai tiria, ar ir šiais atvejais herceptinas gali būti efektyvus.

Šalutiniai herceptino poveikiai

• Poveikis širdžiai – dėl šios priežasties šio vaisto atsisakoma, jei pacientė turi aukštą kraujospūdį ar kitų širdies problemų.
• Gripą primenantys  simptomai – aukšta kūno temperatūra, šaltkrėtis netrukus po vaisto sušvirkštimo.
• Naviko skausmai – kai kurios pacientės jaučia nestiprų skausmą tose kūno vietose, kur navikas išplitęs. Skausmus sumažina nuskausminamieji vaistai.
• Viduriavimas – patartina gerti daugiau skysčių.
• Galvos skausmas.

Alerginės reakcijos – tai retas reiškinys. Gali atsirasti odos bėrimas, niežėjimas, pasunkėja kvėpavimas, prasideda dusulys. Lašinant herceptiną, pacientės rūpestingai stebimos medicinos personalo, jei reikia, naudojami priešalerginiai vaistai, lašinimas nutraukiamas, kol viskas susitvarko.